JAV karių atitraukimas iš Vokietijos nėra impulsyvus Trumpo žingsnis. Ir tikrai ne kerštas už tai, kad kažkas „nepadėjo Irane“. Tai tik patogus pasiteisinimas. Tikroji priežastis gilesnė: JAV atsitraukimas iš Europos yra ilgalaikė, apgalvota ir vis labiau neišvengiama strategija.
Šaltasis karas Vašingtono galvose baigėsi. Dabar jų akys nukreiptos kitur – į Kiniją, Ramųjį vandenyną, technologinę konkurenciją ir savo vidaus finansinę krizę.
Rusijos klausimu JAV elitas gyvena gana patogiame prieštaravime. Viena vertus, Rusija jiems yra nykstanti regioninė galia, kurios ilgalaikis silpnėjimas – tik laiko klausimas. Kita vertus, tie patys žmonės sako, kad Rusija yra pasaulinė galia su atominiu ginklu, kurios interesų esą negalima ignoruoti. Kaip abu šie teiginiai sutelpa toje pačioje galvoje – jau atskiras klausimas.
Todėl JAV kraustosi atgal. Ir, kiek gali, perkelia dėmesį į Ramiojo vandenyno regioną. Šį persigrupavimą pradėjo dar Obama, kiti tik seka ta pačia strategine logika. Trumpas čia nėra anomalija. Jis tik grubiau, triukšmingiau ir be mandagaus diplomatinio celofano daro tai, ką JAV strateginis aparatas jau seniai artikuliuoja: Amerika nebegali būti visur vienu metu.
Yra ir kita, dar svarbesnė priežastis – geopolitinė Fergusono taisyklė. Ji skelbia, kad kai valstybė skolos aptarnavimui pradeda išleisti daugiau negu gynybai, ji nustoja būti didžiąja galia. Taip baigėsi visoms istorinėms imperijosm. JAV ši riba neseniai irgi peržengta – skolos aptarnavimo kaina tapo didesnė už karines išlaidas.
Todėl JAV turi rinktis. Ir kažkas turi likti už borto.
Europa turi priprasti prie minties, kad dar didesnis JAV atsitraukimas yra neišvengiamas. Tai nemalonu net jei pačiai Amerikai. Buvimas Vokietijoje nebuvo labdara. Tai buvo Vokietijos, Europos ir iš dalies Šiaurės Afrikos priežiūros mechanizmas. JAV čia buvo ne dėl mūsų gražių akių, o tam, kad valdytų Europos saugumo architektūrą ir neleistų žemynui iki galo tapti savarankišku geopolitiniu subjektu.
Dabar ta atsakomybė, pirmą kartą po II pasaulinio karo pabaigos grįžta mums. Europos saugumas turi būti Europos atsakomybė. Pagaliau turime net gynybos komisarą. Mažas, simbolinis, bet žingsnis.
Panašus procesas vyksta ir su Japonija. Mažesniu mastu, nes arti Kinija, bet kryptis ta pati: Japonija pamažu išlaisvinama iš JAV strateginės priežiūros.
Lietuvai išvada paprasta. Mums teks daugiau strateginio laviravimo. Neužteks važiuoti pasiskųsti į Vašingtoną. Prasideda suaugusiųjų geopolitika, ir tam mums reikia suaugusių valstybininkų. Su tuo akis badanti bėda.
