Trumpas šiuo metu turi tris strateginius pasirinkimus dėl Irano: paskelbti pergalę ir pasitraukti, atnaujinti karą su didele karine eskalacija arba tęsti blokadą ir laukti, kol Iranas palūš ekonomiškai.
Iš pradžių jis siekė paskelbti pergalę, tačiau derybos nesuteikė pakankamo politinio pagrindo tokiam sprendimui, ypač dėl urano atsargų ir branduolinio sodrinimo klausimų. Jis suprato, kad niekaip nesugebės dabartinės situacijos parduoti kaip pergalės – apie pergalę kalba tik keli beviltiški MAGA. Sveikam žmogui šito briedo neparduosi.
Todėl jis perėjo prie trečiojo varianto – ilginti blokadą, tikėdamasis, kad dar vienas mėnuo ekonominio spaudimo privers Iraną priartėti prie JAV pozicijų. Kartu Jungtinės Valstijos šiuo metu mažina tiesioginių karinių grasinimų lygį: lėktuvnešis „USS Ford“ siunčiamas namo po ilgos ir politiškai jautrios dislokacijos. Jo atitraukimas silpnina spaudimo žinutę Iranui, tačiau kartu rodo, kad Vašingtonas mano, jog pati blokada gali būti pakankamas instrumentas Teheranui prispausti.
Iranas pastarosiomis dienomis pakrovė bent 4,6 mln. barelių naftos, o dar apie 4 mln. barelių, regis, kirto blokados liniją. Tai reiškia, kad dabartinė situacija labiau primena ne visišką blokadą, o transporto ir prekybos „butelio kaklelį“: Irano naftos eksportas tampa lėtesnis ir brangesnis , tačiau nesustabdytas.
Norint blokadą paversti tikrai veiksmingu spaudimo instrumentu, JAV turėtų stabdyti ir laivus, plaukiančius į Kiniją. Tačiau Trumpas jam nesiryžta dėl noro išlaikyti geresnius santykius su Kinija, tuo labiau kad neužilgo ir vizitas Pekine.
Labiausiai tikėtinas scenarijus yra ne greitas Teherano režimo pasidavimas, o užsitęsusi diplomatinė aklavietė, kuri augins naftos kainą ir infliaciją Vakaruose. Barelio kaina jau seniai laikosi virš 100, kilimas buvo net iki 124, todėl JAV dideliais kiekiais priversta tratinti savo rezervus. Baidenas už tokius veiksmus su rezervu praeitą kadenciją buvo deginamas to paties Trumpo.
Problema ir JAV naftos gamintojams. Naftos kaina suponuoja, kad reikia drill baby drill daugiau, tačiau Trumpas, siekdamas numušti kainą vis skelbia kad tuoj bus susitarimas su Iranu, kas naftos gavėjams yra žinutė, kad kaina gali kristi tiek smarkiai, kad investuoti neapsimokės. Todėl blefuodamas Trumpas labiausia kerta per savo paties naftos sektorių.
Tuo tarpu iš OPEC išėjo JAE. Tai didelis regiono geopolitinis skilimas. Jis atspindi Saudo Arabijos ir JAE nesutarimus kas regione alfa ir kaip turėtų atrodyti Artimųjų Rytų ateitis.
Saudo Arabijos ekonominis modelis yra vidaus transformacijos projektas, susijęs su „Vision 2030“ ir investicijų pritraukimu.
JAE modelis yra globalios jungties modelis, panašus į Singapūrą ar Šveicariją: valstybė kaip logistinis, finansinis, technologinis ir žmogiškojo kapitalo mazgas. Todėl JAE yra daug jautresni regioniniam nestabilumui: jų sėkmė priklauso nuo gebėjimo pritraukti užsieniečius, kapitalą ir išlaikyti patikimos globalios infrastruktūros reputaciją. Šie du ateities modeliai ir konkuruoja.
Santykiai dar labiau paaštrėjo dėl Sudano konflikto, kai JAE įtarė Saudo Arabiją lobizmu Vašingtone dėl sankcijų Abu Dabiui už paramą Rapid Support Forces. Lemiamas lūžis tapo Saudo Arabijos smūgis JAE ginklų konvojui Jemene – tai precedento neturintis veiksmas tarp formalių sąjungininkų.
Irano karas šiuos anksčiau tyliai brendusius nesutarimus pavertė strategine problema. JAE labiau remiasi Izraeliu kaip patikimiausiu regioniniu saugumo partneriu, ypač žvalgybos, gynybos srityse. Abu Dabis, nors nekenčia Irano, siekia ilgalaikio susitarimo su Iranu, norėdama garantijų, kad Teheranas nepuldinės Karalystės.
Salmanas suprato, kad JAV tokių garantijų suteikti jau nebegali. Tai vis daugiau supranta ir kiti. JAV galia traukiasi.
