Mažai kas pamena, bet Orbanas buvo labai antirusiškas ir antikiniškas politikas, be kurio neapsieidavo dauguma mitingų Budapešte prieš Rusijos, Kinijos žmogaus teisių pažeidimus, už Tibetą ir pan.
Visos šios vertybės baigėsi vieną 2009 metų lapkričio dieną, kai, jam tapus ministru pirmininku, buvo pakviestas tet-a-tet Peterburge susitikti su Putinu. Jų pokalbis truko valandą, o išėjęs iš susitikimo jis tapo labiausiai prorusišku lyderiu Europoje.
Ką susitikimo metu jam pasakė Putinas, galime tik spėlioti. Ar tai šantažas, ar potraukis pinigams – bet kokiu atveju mes turime šalies narės vadovą visiškai „pakabintą“ Maskvoje.
Antroji data – 2022 vasario 1 – Maskvoje Orbanas, vėlgi, susitinka su Putinu ir keturias valandas kalbasi už uždarų durų. Iki karo buvo likę trys savaitės.
Reikia suprasti, kad šis Maskvoje pakabintas žmogus ES rėmuose šiuo metu turi didelę įtaką ir mūsų saugumo politikai, ir planuoja mums karą.
Viktoras Orbanas artėjančius rinkimus neseniai palygino su karu, pareiškęs, kad Vengrija ruošiasi šiam karui. Jo žodžiais tariant, reikia „eiti gilyn, užimti pozicijas, burti sąjungininkus ir sutvarkyti ES. Neužtenka pykti. Turime perimti Briuselį“.
Užuot išstojęs iš ES, kurią laiko visų įmanomų blogybių šaltiniu, V. Orbanas ne tik hipokritiškai naudojasi narystės teikiamais privalumais, pamindamas įsipareigojimus, kuriuos jo šalis pati prisiėmė stojant, bet ir siekia griauti bloką iš vidaus.
Kovo 15 dieną mitinge, skirtame Vengrijos nacionalinei dienai, V. Orbanas kalbėjo: „jei norime išlaikyti Vengrijos laisvę ir suverenitetą, turime užimti Briuselį ir įnešti pokyčių į ES“. Iš tiesų, atstovauti savo nacionalinius interesus ES nėra nieko blogo per se – siekdamos sau palankios europinės politikos, sudarydamos ilgalaikes ar ad hoc koalicijas ir reikalaudamos įvairių išlygų ar nuolaidų, tai daro visos valstybės narės.
Bet V. Orbano veikimas ES jau nuo seno buvo kitoks – jis akiplėšiškai siekė kaišioti pagalius į ratus net ir tada, kai likusios ES valstybės laikėsi bendro konsensuso, be kita ko, prieštaraudamas tam, kas sudaro patį ES pagrindą, sistemingai šantažuodamas visą Europą, pažeidinėdamas ES teisę ir pavertęs Vengriją nuolatiniu pažeidimų procedūrų objektu. O šiuo metu V. Orbanas siekia veikti ne tik pasyviai nesilaikydamas ES taisyklių, bet ir daryti įtaką politinei kultūrai Europoje.
Kaip V. Putino trojos arklys ir chaoso agentas, V. Orbanas ES turi gana plačią veikimo areną ir – beveik visada – savo atskirąją nuomonę įvairiais klausimais, nuo paramos Ukrainai iki klimato ar migracijos politikos (būtent todėl atėjo metas ES užsienio politikoje atsisakyti vienbalsiškumo, juolab, kad ateityje ES plėsis ir vieningai susitarti bus dar sunkiau, jei ne apskritai neįmanoma). Bet tai yra tik pusė bėdos, nes už pastovų V. Orbano veto Ukrainai, Lietuvai ir visai Europai svarbiais klausimais dar didesnį nerimą kelia jo transliuojamas „occupy Brussels“ naratyvas.
Jo planas paprastas. Kuo daugiau kraštutinės dešinės partijų atstovų pergalių šalyse narėse, kurių bendradarbiavimas Europos Parlamente iš esmės reikštų Sąjungos stagnaciją. Kam kovoti, jeigu galima numarinti iš vidaus.
Tai labai pavojingas Lietuvos interesams scenarijus.
Europos Parlamento rinkimuose balsavimas už kraštutinės dešinės partijas yra balsavimas už Orbaną.
