Esu Žmogaus teisių komiteto narys. Šį komitetą pasirinkau ne todėl, kad tai būtų patogu ar populiaru, o todėl, kad tikiu: žmogaus teisės – tai ne tik individualūs reikalavimai, o visuomenės stuburas. Tai komitetas, kuriame sprendžiama ne vien apie teises, bet ir apie pareigas – mūsų atsakomybę ginti laisvę net tada, kai ją bando apibrėžti tie, kurie jos bijo. Esu ten, nes man rūpi laisvė ne tik žodžiuose, bet ir veiksme. Mūsų karta privalo permąstyti, ką reiškia būti žmogumi XXI amžiuje – dirbtinio intelekto, klimato krizių ir geopolitinės fragmentacijos pasaulyje. Ir būtent čia – žmogaus teisių diskusijose – formuojasi atsakymai į pačius esminius klausimus apie orumą, laisvę, privatumą ir lygybę.

 

Taip pat esu Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narys. Nes jaunas žmogus šiandien turi mažai laiko romantikai – jam reikia realios valstybės. Valstybės, kuri ne tik skelbia, kad „jaunimas – mūsų ateitis“, bet ir kuria mechanizmus, kaip padėti tam jaunimui savo ateitį susikurti. Sportas šiuo požiūriu yra daugiau nei fizinis aktyvumas – tai viena iš paskutiniųjų tikrų bendrystės formų, kur vis dar galioja pagarba, pastangos ir rezultatas. Komisijoje siekiu, kad sportas ir jaunimo politika nebūtų tarsi papildomas skyrius valstybės biudžete, o esminis strateginis ramstis. Nes kai investuoji į jaunus žmones – investuoji į valstybės stuburą, kuris dar tik formuojasi, bet nuo kurio vėliau priklausys jos ištvermė.