Partijos pirmininko rinkimai. Kelios eilinio partiečio pastabos.
Šie partijos pirmininko rinkimai yra referendumas dėl partijos ideologijos, o ne apie vieną ar kitą kandidatą.
Juolab kad nė vienas iš kandidatų nepateikė aiškios partijos ar Lietuvos ateities vizijos. Klausantis debatų, taip ir lieka neaišku, kuo kandidatai iš tikrųjų skiriasi.
TS-LKD yra klasikiniai europietiški krikščionys demokratai – su tvirtu valstybingumo stuburu ir krikščioniška atjauta socialiniais bei žmogaus teisių klausimais. Tai atspindi ir mūsų europinė šeima – Europos liaudies partija, o ne viena iš konservatyvių Europos politinių šeimų.
Naratyvas, kad partija „atsisakė konservatyvių pagrindų“, yra primestas mūsų nedraugų, kurie niekada nebalsavo už TS-LKD. Partijos istorijoje „konservatyvioji” mintis dar nė karto nėra laimėjusi rinkimų. Kaip galima grįžti ten, kur niekada nebuvai?
Esminis klausimas – kaip mes suprantame krikščioniškąją demokratiją šiuolaikiniame pasaulyje: ar kaip vakarietišką individualiąją tradiciją, įsitvirtinusią Vakarų civilizacijos valstybėse ir dažnai kritikų vadinamą „supuvusiais Vakarais“, ar kaip kolektyviniu mąstymu pagrįstą (ką kaimynai pasakys?) pseudoreliginę tradiciją. Kitaip sakant, tokią tradiciją, kur tikrasis religijos turinys — individo kelias Dievo link — išplaunamas ir ji pasirodo tik kaip dar vienas instrumentas masėms valdyti, prisidengus tam ar kitam momentui tinkamos moralės šydu, pasiskolintu iš Knygų.
Partijos pirmininko rinkimai – tai referendumas tarp ideologijos išsigryninimo ir „skėtinės partijos“ vizijos. Klausimas, į kurį šiuo metu neturiu atsakymo.
Tačiau turiu klausimų – ir sau.
Pasaulinės politikos kryptis aiški – ji slenka tolyn į dešinę, tai, ką Europoje vadiname konservatyvumu. Pirmasis šią bangą pajautė Putinas, Rusijoje sukūręs šios ideologijos utopiją. Dabar šiuo keliu eina ir kitos valstybės. Kur esame mes?
Šis kelias atrodo patrauklus ir suprantamas, tačiau problema ta, kad tokių konservatorių valdomame pasaulyje tokios šalys kaip Lietuva neišsaugo savo suvereniteto.
TS-LKD primetė Lietuvai užsienio ir daugelį vidaus politikos naratyvų: nuo judėjimo į Vakarų civilizacijos institucijas iki valstybės ir verslo atskyrimo bei valstybinių įmonių nepriklausomumo. Nelaimėjome tik ekonomikos naratyve, kur laimėjo Laisvos rinkos institutas.
Kai kuriuos iš jų įgyvendinome būdami valdžioje, kitus – nuo galinės sėdynės. Iš čia terminas „landsberginė Lietuva“. Vienintelę rimtą alternatyvą mūsų naratyvui šiandien siūlo tik Vaitkus ir Paleckis, tačiau jų rezultatai prasti. Visi kiti tik daugiau ar mažiau atkartoja mūsų naratyvus. Iš čia sąvoka „niekas nesikeičia”.
Ar, išsigryninę ideologiją, neprarasime šios lyderystė?
Didžiausia mūsų partijos silpnybė – dvigubi standartai. Kodėl vieni kėgėbistai, komunistai ar radikalai mums netinka, o kiti – tinka?
Kodėl žmonės, akivaizdžiai nemėgstantys partijos ir už ją nebalsuojantys, ypatingai agresyviai primetinėja mums, kas turėtų laimėti?
Partija yra dviejų krypčių idėjų greitkelis. Ar tikrai gebame veikti ne tik iš viršaus į apačią, bet ir iš apačios į viršų, be visokių telefoninių skambučių skyrių vadams, už ką dera balsuoti?
Ar išsigryninę ideologiją esame pasirengę būti mažuoju Liberalų sąjūdžio partneriu centro dešinės koalicijoje? Ar gebėsime priimti realybę, kad pagrindinė centro dešinės galia bus ne TS-LKD, o Liberalų sąjūdis?
Lietuva gali sau leisti klystančią TS-LKD, bet ji negali sau leisti silpnos TS-LKD. Šakočių politika baigėsi.
