Tai, kad užgniaužę kvapą sekame nesibaigiančią JAV prezidento rinkimų Santą Barbarą, palieka kartėlį. Tokia JAV rinkimų svarba yra priekaištas mums Europos Sąjungoje.
Iš rinkimų kampanijos demokratams išmetus Baideną, kai kuriuose komentaruose tarp eilučių pasigirdo viltis, kad „gal JAV dabar išsirinks mums tinkamą kandidatą“. Neišrinks.
Jie renka prezidentą sau. Ir JAV interesai kasdien vis labiau tolsta nuo mūsų, Europos, interesų. Tai, kas mus jungė po II pasaulinio karo – Rusijos imperijos grėsmė, JAV nebėra strateginis klausimas. Priešingai, rusai dabar stumia mus link JAV, suteikiant šiems galimybę kelti savo sąlygas.
Trumpas yra simptomas. Simptomas JAV, kuri išgyvena identiteto krizę. Tai ir protestas prieš dabartinę perspaustą demokratų identiteto politikos darbotvarkę.
Jeigu laimės, po rinkimų Trumpas pasiūlys Rusijai sandorį: neblokinį Ukrainos statusą ir naujas teritorijas mainais į palankų Maskvos neutralitetą, kai konfrontacija tarp JAV ir Kinijos pereis į aktyvią fazę. Tolesni galimos respublikonų administracijos veiksmai priklausys nuo Rusijos atsakymo.
Baideno infliacijos mažinimo aktas kaip siurblys siurbė Europos Sąjungos pramonę. Vien Lietuva dėl šios politikos neteko ne vieno šimto milijono investicijų. Harris tęstų šią politiką.
Beje, Harris, kuriai moterų teisės vienas iš prioritetų, jau susidarė nuomonę apie Lietuvą.
Prieš kelis metus, kalbėdamas apie JAV karių poreikį regione, Nausėda jai pareiškė, kad amerikiečiai turėtų siųsti daugiau karių į Lietuvą, nes čia yra daug gražių moterų. Tyla po šių prezidento žodžių buvo iškalbinga – ypač kairiajai Harris, neabejoju jis padarė įspūdį. Turime prezidentą, kuriam gerovės valstybė yra gražios moterys, linksminančios JAV ir Vokietijos karius. Tokiais momentais jie suabejoja, ar mes Vakarai.
Todėl abu kandidatai ne apie mūsų interesus. Ir JAV prezidento kampanijos akivaizdoje ryškėja mūsų, Europos, iššūkiai.
Nėra kalbos apie po skaičiais paslėptą socialinę atskirtį.
Mes neturime realios diskusijos apie migraciją, kuri vyrauja JAV – Sąjungoje migraciją vis dar regime kaip demografinių problemų sprendimą.
Vis agresyviau peršama identiteto politika užglaisto ir paslepia augančią demokratijos eroziją.
Daug kalbų ir darbų tik apie žaliąją politiką, bet jaudina ne klimato kaita. Vadinamoji „žalioji darbotvarkė“ aktuali, nes gražios iškabos lobistams teikia galią Sąjungos biudžeto milijardus perskirstyti įtakingesnei Europos pramonei.
Europa virsta JAV ir Kinijos skaitmenine kolonija, kur didžiausią 21 amžiaus turtą – mūsų dėmesį susirenka socialiniai tinklai, tuo pačiu ir asmeninius duomenis. Algoritmai sprendžia koks Europos šalių politikas populiarės ar bus užmirštas skaitmeninėje eroje. Kasdien vis labiau atsiliekame dirbtinio intelekto, kvantinių kompiuterių srityse ir šį atotrūkį tik didiname.
Visi šie iššūkiai reikalauja bendro europinio sprendimo, o ne vilties, kad Amerikos politinis pasjansas ir vėl mums naudingai susiklostys.
Nekalbu apie „strateginę autonomiją“. Ji Sąjungai būtų žalinga.
Kalbu apie Sąjungos pasiruošimą fragmentuotam pasauliui, kuris remiasi koegzistencija ir konkurencija vienu metu. Priklausomybe ir nepasitikėjimu. Turime stengtis ne išsaugoti jau pasibaigusią pasaulio tvarką. Turime prisidėti prie naujos kūrimo, siūlant ją pagal savo vertybes ir interesus.
