Apie mūsų bendruomenę visuomenėje
Kai prieš ketverius metus prisijungiau prie Tėvynės Sąjungos bendruomenės, daugelio visuomenės narių akyse per vieną dieną tapau kitu žmogumi. Iš niekam netrukdančio apžvalgininko, rašančio užsienio politikos klausimais, tapau TUO konservatoriumi. Vieniems tai – „O Dieve, tik ne jie“, kitiems – kokybės ir patriotiškumo ženklas. Kodėl buvimas šios bendruomenės nariu visuomenėje sukelia tokį didelį emocinį krūvį, kokio neturi kitos partijos?
Šie rinkimai, beje, yra puikus to pavyzdys, nes tiek opozicijos, tiek dažnai ir koalicijos partnerių komunikacija geriausiai atskleidžia: „Jie arba konservatoriai“. Viskas yra vertinama per Tėvynės Sąjungos pozicijas ir tampa reakcija į mus. Savų idėjų ir pasiūlymų – nulis. Ir tai vyksta ne tik tada, kai esame Vyriausybėje – tas pats kartojasi, kai esame opozicijoje.
Atsakymą į šį klausimą gavau pirmą dieną Seime, mūsų frakcijos posėdyje. Konstitucijos salėje, kur renkasi mūsų frakcija, pamačiau dar 49 kolegas su skirtingomis vertybėmis, požiūriais ir interesais. Juos vienijo vienas dalykas – noras KEISTI. Keisti tai, kas, kiekvieno iš mūsų supratimu, neveikia. Tėvynės Sąjunga visada, tais trumpais laikotarpiais valdžioje, imdavosi arba būdavo priversta imtis reformų, taip griaudama nusistovėjusią tvarką. Tvarką, aprūdijusią interesais ar pinigų srautais.
Ir čia reikia užduoti sau klausimą: kas mes esame kaip visuomenė – ta giluminė valstybė, tylioji dauguma, ne Vilniaus burbulas? Kokios mūsų vertybės ir pasaulio supratimas? Ar jis artimesnis Europos šalių vidurkiui, pavyzdžiui, Italijos pasaulio supratimui, ar mes esame arčiau Baltarusijos pasaulio suvokimo? Palieku šį klausimą atvirą, nes, nemeluojant sau, atsakymą suprantame visi.
Tuo pačiu ši giluminė visuomenė nori permainų. Kad būtų „kaip pas juos, Vakaruose“. Kad „viskas būtų teisinga“. Šis permainų ir teisingumo siekis turi išvirkščią pusę, apie kurią geriausiai yra atskleidęs psichologas Alfredas Adleris, pamirštas Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo kolega.
Jeigu Lietuva, gulėdama ant kušetės Adlerio kabinete, pasakotų savo godas, jis greitai suprastų jos vidinių išgyvenimų priežastį. Lietuvos tikslas yra nesikeisti, tuo pačiu suprantant, kad permainos būtinos. Todėl tylioji dauguma renkasi partijas, kurios žada permainas ir teisingumą, žinodama, kad šios partijos niekada realiai jokių permainų nedarys. Jie tai puikiai mato, žvelgdami į tų partijų lyderių akis, ir tikisi, kad tie nedideli pokyčiai, kurie bus padaryti, palies kaimyną, o ne juos pačius.
Ir čia atsiranda Tėvynės Sąjunga, visuomenės pasąmonėje asocijuojama su permainomis ir reformomis. Kregždutės kerpa. Reikalingomis – kartais sėkmingesnėmis, kartais ne – reformomis, ir to rezultatas yra status quo pokyčiai. Tos reformos ilgam sukuria naują status quo valstybėje. Kiek 2009 metų reformų, kurios jau tapo visuomenės folkloru, buvo atšaukta per dvi kairiųjų vyriausybes? Realiai nieko – abi naudojosi tų reformų sukurtos realybės augimo vaisiais.
Būtent ši asociacija su reformomis ir sukuria nenorinčios keistis tyliosios daugumos įtampas, kurias jaučia didžioji mūsų bendruomenės dalis.
Tai ne prakeiksmas. Tai misija.
