Po rinkimų spalį, didžiausiu laimėtoju bus vadinamas Žemaitaitis. Nepaisant ilgų jo darbo aktyvioje politikoje metų, retas supranta jo modus operandi, kitaip sakant tai, kaip jis veikia. Pabandysime iššifruoti.
Žemaitaitis nėra dar vienas populistas — tai kito lygio žaidėjas.
Jis puikus pavyzdys postmodernistinės politikos, kurioje nutrinami senieji ideologiniai rėmai, komunikacija svarbesnė už turinį, o tiesos vardiklis, kuris galėtų tapti pagrindu diskusijai, neegzistuoja. Tai politikas be pažiūrų. Politika jam tėra scena, kurioje visi užsideda kaukes slepiančias jų tikrąją prigimtį, o visų veikiančių politikoje tikslas vienas — pinigai. Žemaitaitis tuo nuoširdžiai tiki, nes pats yra toks.
Neturėdamas politinių pažiūrų, jis prisitaiko. Būtent todėl, tikėdamasis jaunimo balsų, jis pasisako už narkotikų dekriminalizavimą, o kitoje auditorijoje nuoširdžiai dėsto, kad narkotikų dekriminalizavimą stumia narkomafija.
Nė vienas jo sakinys nėra ištartas atsitiktinai. Jo retorika kruopščiai ištirta focus grupėse ir jo lūpos taria tik tai, ką nori girdėti jo rinkėjas.
Tai ir lemia, kodėl jo žinutė labai dažnai prieštaringa ir nelogiška: ji atspindi rinkėjų, kuriems taikoma, įvairovę.
Žemaitaičio tikslas – pakelti piktus rinkėjus sofistus (nuo žodžio sofa), kurie niekada neateina į rinkimus ir jų balsas nematomas apklausose.
Žemaitaičiui tai padaryti pavyko savivaldos rinkimuose trečiame pagal dydį Lietuvos mieste — Klaipėdoje (20 proc.!). Jis jaučiasi radęs sėkmės formulę. Tokios sėkmės formulė remiasi bendra Lietuvos politikos liga — savo neišmanymo ribų nesuvokime.
Per ilgus metus politikoje Žemaitaitis suprato, kad nė velnio čia niekas nežino, o tiesa nesvarbi — ypatingai rinkėjui, kuriam tereikia gerovės visiems užkeikimo.
Išvada — galima tiesiog meluoti, o kuo melas didesnis — tuo labiau tavimi tikės.
Tam jis pasikinkė retorikos žirgus — kiekviename mele turi būti girdimas autoriteto balsas ir skaičius. Piliečiui, norinčiam suprasti iš proto išėjusį pasaulį, panašios klišės neša „žinojimą“ ir sielos „ramybę“.
Todėl tipiškas Žemaitaičio sakinys – „galit netikėti, Žemaitaičiu, bet du kart du yra penki, taip sako visi matematikos Nobelio premijos laureatai, kaip tik apie tai vakar rašė „New York Times“, turiu pasidėjęs straipsnį pas save kabinete, galėsiu parodyti“.
Jis žino, kad niekas netikrins, nes niekas neskaito. Jis žino, kad šis sakinys įtikins daugybę žmonių. Ir tai tikrai veikia.
Nes mes Lietuvoje gyvename drumstoje intelektualinėje pelkėje.
Su buitiniu antisemitizmu ta pati logika. Žemaitaitis žino, kiek mūsų visuomenėje gajus buitinis antisemitizmas ir kad tokia antisemitinė retorika pakels nuo sofos piktus sofistus, kurie pagaliau „gauna politiką, sakantį tiesą, kas čia dėl visko kaltas“.
Tiesa, kiekvienam tas mitinis žydas skirtingas — tai ir žydų tautybės asmuo, ir verslininkas, ir „koncervatnikas“, ir globalistas, o gal tiesiog kaimynas, viršininkas ar pusbrolis. Tinkamas „žydas“ buitiniam antisemitui yra jo nesėkmės priežastis ir šaknis.
Suklusti verčia ir tai, kad antisemitizmo temą politikas iškėlė prieš pat Vilniuje vykusį NATO viršūnių susitikimą.
Mūsų saugumo garantija yra šalininkų tikėjimas, kad mes esame Vakarų civilizacijos dalis, o mūsų gynyba — Vakarų gynyba. Naudodamas antisemitinę retoriką, Žemaitaitis puikiai suprato, kaip ji diskredituoja Lietuvą mūsų saugumo garantų akyse. Mes, Lietuvos visuomenė, vis dar nesame sau atsakę į klausimą, kas atsitiko su mūsų piliečiais žydais ir Vakaruose tai mato. Antisemitizmo vėliava, kuria mojuoja šis politikas, yra priešo vėliava.
Kita vertus, Žemaitaitis labai atsargus. Geriausiai tai parodo sklypo Vilniuje istorija. Pagal senas „paniatkes“ meras Imbrasas suprivatizuoja puikų sklypą Vilniuje prie Neries. Jo padėjėjas Žemaitaitis daug atsargesnis — sklypą privatizuoja jo draugas, o sutvarkęs popierius teisiškai, parduoda sklypą Žemaitaičiui. Jokių pirštų antspaudų.
Kaip ir jokių pirštų anspaudų nerasit ant kito didelio turto. Jis visada išplaukdavo sausas tuomet, kai jo politikos-verslo partneriai išeidavo su antrankiais.
Jis turi įtakingų užtarėjų aukščiausiuose teisėtvarkos sluoksniuose — jam prieinama ypač jautri informacija apie kitus politikus. Pažymėlės, kurios dar taip neseniai maitino Dalios Grybauskaitės vidinį orbaną, dabar, mano nuomone, prieinamos Žemaitaičiui. Šią informaciją jis apraizgo savo pasąmonės minčių srautu, ir visa tai paskęsta šio politiko konspiracijos teorijų ir kliedesių jūroje.
Jo tikslas – ne pokyčiai valstybėje, ne valdžia savaime, o sultinga ES pinigais ministerija. VRM ar Aplinkos. Todėl susitarti norintiems jį priimti į koaliciją nebus brangu.
Politinis laukas gimdo Žemaitaitį, nes kalba jis tai, ką nori girdėti jo rinkėjas. Ir ką jis galvoja?
Jo rinkėjas jaučia, kad valstybė veikia ne jam. Kaskart turėdamas reikalą ne tik su valstybine, o ir privačia institucija, jis pasijaučia bereikšmiu sraigteliu didelio mechanizmo, kuris sukasi dėl kažko, bet ne dėl jo (šalies piliečio). Tas mechanizmas nepalieka vietos žmogui su visomis jo emocijomis. Valstybė pasirodo tik kaip funkcijos ir kažkam kitam be sustojo augantys ekonominiai skaičiai. Jos galia – sau pačiai, bet ne žmonėms.
Viską dar labiau apsunkina drastiški pokyčiai — įsibėgėjusios technologinės ir socialinės revoliucijos. Kiekviena tokia revoliucija turi ir savo laimėtojų, bet ir daug daugiau pralaimėjusių, kurie nespėja į atsinaujinantį revoliucijų traukinį. Jie jaučiasi pažeidžiami, negirdimi — įstrigę perone, kai juos palikęs traukinys neria į ateitį. Taip atsiveria politinis pykčio ir radikalumo greitkelis.
Mes — politikai, partijos, valdžia, institucijos – privalome pirmiausia sau sudėlioti visą eilę klausimų. Pastarąjį sakinį laikykime retorine pastaba, nes gi žinome, kad po kiekvienų rinkimų tokia privaloma savianalizė virsta tik gailiu „reikia kažką daryti“ ir niekas visus tuos mūsų Nepriklausomybės dešimtmečius nekinta.