Viskas logiška su tarifais, nes tai apie JAV pasaulio tvarkos pabaigą. Trumpas yra tam, kad nutrauktų visus po II pasaulionio karo likusius “inkarus”, ir tarifai yra vienas iš jų. Laiko klausimas kai ant stalo guls ir kiti – NATO, prekybos saugumo vandenynuose apsauga ar energetika. Vienintelis kurio nenori liesti JAV nuo tų laikų – dolerio kaip rezervinės valiutos vaidmuo.
Visai neseniai pasakojau apie vadinamąjį Mar-a-Lago susitarimą, kuriuo JAV administracija siekia didinti pramonės konkurencingumą, tuo pačiu stiprinant JAV dominavimą ir geopolitinę įtaką tarptautinėje sistemoje. Priemonės tam – dolerio vertės mažinimas, kad Amerikos gamyba taptų konkurencingesnė, tuo pačiu išlaikant dolerį pasauline rezervine valiuta.
Pagrindinė idėja remiasi siekiu skatinti JAV gamybą ir eksportą, silpninant dolerio vertę, nes brangus doleris laikomas pagrindine JAV prekybos deficito priežastimi. Brangus doleris daro JAV prekes mažiau konkurencingas tarptautinėje rinkoje. Geras pavyzdys čia Kinija, kuri politinėmis priemonėmis išlaiko žemą savo valiutos kainą, kad jos prekės būtų pigios ir perkamos.
Todėl dabar viskas pagal planą.
Nervas visame pasaulyje kyla iš to, kad tarifai JAV visada buvo apie politiką, ne ekonomiką. Tarifų politika kiekvienai šaliai nuo II pasaulinio karo JAV buvo instrumentas pirkti draugus ir neprileisti prie savo rinkos priešininkų. Dabar vyksta atvirkštinis Bretton Vudso susitarimas – draugų neliko, keičiasi ir tarifų politika.
Dabartiniais tarifais siekiama subalansuoti „nelygius“ prekybos deficitus tarp JAV ir kitų šalių. Trumpo komanda, panašu, pasitelkė labai paprastą lygtį nustatydama tarifų dydžius: buvo imamas JAV prekybos deficitas su konkrečia šalimi ir dalijamas iš JAV importo iš tos šalies. JAV nebereikia draugų naujame pasaulyje, todėl tarifai yra tik skaičiai.
Doleris silpnės, ekonomika išgyvens turbulenciją, akcijos smarkiai kris. Tačiau visa tai plano dalis kurios politinę kainą Trumpas pasiruošęs mokėti. Bent jau jis taip galvoja šiandien, nesu įsitikinęs dėl rytojaus, kai raudona spalva biržose nesiliaus.
Vienintelis jautrus momentas visadame šiame peizaže yra dolerio rezervinės valiutos statusas. Šalis, kurios valiuta yra pasaulinė rezervinė, susiduria su rimta dilema — jos nacionalinė prekybos politika ir pinigų politika tampa viena kitai prieštaraujančios. Kad išlaikytų savo valiutą rezerviniu statusu ir gautų visą su tuo susijusią geopolitinę naudą, šalis turi sąmoningai riboti savo ekonominį pajėgumą, palaikydama milžinišką prekybos deficitą. Tai reiškia, kad ji daug daugiau importuoja nei eksportuoja, o tai kenkia šalies pramonei.
Kodėl šalis turi vykdyti prekybos deficitą, kad išlaikytų pasaulinės rezervinės valiutos statusą? Todėl, kad kai tavo valiuta yra pasaulinė rezervinė, visas pasaulis nuolat jos trokšta, kad galėtų ja naudotis tarpusavio tarptautinėje prekyboje. Vienintelis būdas nuolat aprūpinti kitas šalis doleriais – tai amerikiečiams masiškai pirkti užsienio prekes. Tokie pirkimai atliekami doleriais, todėl doleriai keliauja į kitas šalis. Jei vietoj to šalys masiškai pirktų amerikietiškas prekes, jos už jas mokėtų doleriais, kurie grįžtų atgal į JAV, ir pasauliui imtų trūkti dolerių. Kas tada nutiktų? Tada šalys būtų priverstos prekiauti savo nacionalinėmis valiutomis, o tai reikštų dolerio kaip rezervinės valiutos sistemos žlugimą.
Ir jeigu tu sieki išlaikyti dolerį rezervine pasaulio valiuta kuri ypač naudinga JAV geopolitiškai, tada visa ši tarifų politika netenka prasmės. Trumpas pats, panašu, dar pats iki galo nenusprendęs ko nori.
