Diskusijos apie tai, kaip ją tobulinti, iš esmės yra spąstai – užduodant klausimą „kaip“, automatiškai išgaruoja svarbiausias klausimas: ar ši sistema apskritai yra teisinga? Todėl ir girdime, kaip vieni kalba apie batus, kiti – apie ratus: nes kiekvienas kalba iš savo varpinės.
Iš karto pabrėžiu – nesu nusistatęs prieš šią sistemą. Pats joje dalyvauju ir naudojosi valstybės dovanojama galimybe.
Antroji pakopa yra naudinga tiems, kurie ilgą laiką uždirba daugiau nei šalies vidurkis. Šiems žmonėms valstybė dar ir primeta papildomų lėšų visos visuomenės sąskaita. Atkreipkite dėmesį – ne darbdavių fondai, kaip Vakaruose, bet biudžetas. Visų mokesčių mokėtojų pinigai.
Tiems, kurie per gyvenimą uždirbs tiek, kiek vidutinis šalies gyventojas, arba mažiau – ši sistema netinka. Aš niekada nerekomenduočiau žmogui su vidutinėmis ar mažesnėmis pajamomis rinktis šios sistemos. Jis bus jos pralaimėtojas. Jo vieta – Sodroje.
Ir nesivadovaukime demografiniais apokalipsės piešiniais – kad nebus kam mokėti pensijų. Po 20 metų darbo rinka bus visiškai kitokia. Valstybėms, norinčioms išlikti, teks apmokestinti robotų darbo vietas, dirbtinį intelektą ir dar velniai žino ką, ko dabar net nesuvokiame. Keisis pati pensijos, senatvės ir darbo samprata.
Jei vadovautumėmės mums primata logika, tai ir į pensijų fondus investuoti neapsimoka – juk jų perkamos akcijos taps bevertės, jei niekas nevartos tų nupirktų įmonių prekių. Tai nėra logika – tai lozungas.
Negalime projekcijų iš dabarties aklai taikyti ateities pasauliui. Demografinė krizė – lėtai artėjanti katastrofa. Ir žmonija visada susitvarkė su lėtai artėjančiomis krizėmis. Susitvarkys ir šį kartą, atradusi naujus funkcionavimo būdus.
Todėl visa antrosios pakopos sistema – dar vienas gražiai supakuotas būdas mažesnei visuomenės grupei užsidirbti visos visuomenės sąskaita. Tokių būdų, deja, pilna, o viskas baigiasi kalbomis, kad “biudžete nėra pinigų”.
