Pasikartokime. Socialiniai tinklai nėra blogis. Jie yra infrastruktūra – informacijos sklaidos ir komunikacijos įrankis. Kaip ir spaustuvė XV amžiuje ar televizija XX amžiuje. Šį tekstą jūs taip pat skaitote socialiniame tinkle.
Problema – architektūra, kurią valdo algoritmai. Algoritmas nėra neutralus. Jis optimizuotas vienam tikslui – maksimizuoti įsitraukimą, o tai reiškia laiką platformoje ir reklamos pajamas.
Facebook išmoko, kad konfliktas generuoja daugiau reakcijų nei konsensusas. Todėl ji platinama intensyviau. Politikai ir influenceriai, kurie tai supranta, pradeda kalbėti pataikaudami algoritmams. Taip gimsta radikalėjimo mechanizmas: norėdamas išeiti iš savo informacinio burbulo ir pasiekti platesnę auditoriją, turi šerti sistemą vis aštresniu turiniu.
Prie to prisideda aido efektas. Algoritmai segmentuoja vartotojus pagal jų elgesį ir sudėlioja juos į homogeniškas informacines erdves. Kiekviena tokia erdvė gyvena savo „tiesos“ režime. Skirtingos realybės beveik nesikerta – išskyrus konfliktinius momentus, kai susiduriama ne diskusijai, o susipriešinimui. Visuomenė radikalėja nepastebimai, nes kiekvienas burbulas pats sau atrodo nuosaikus.
Botai čia nėra atsitiktinis šalutinis efektas. Jie yra verslo modelio dalis. Neoficialiais vertinimais, iki dešimtadalio Meta pelno generuojama iš botų. Todėl jiems botai yra gėris, jie apsimeta, kad nesupranta problemos, nes tai įrankis gauti milijardus daugiau pelno – kokia dar demokratija ir kokia visuomenė.
TikTok veikia panašiu principu, tik efektyviau. Tai algoritminė sistema, optimizuota ne socialiniam ryšiui, o dėmesio užvaldymui. Jei Facebook skatina konfliktą tarp nuomonių, „TikTok“ modelis tiesiogiai veikia dopamininę vartojimo kilpą. Trumpas, greitas, nuolat atnaujinamas turinys. Ji turi efektyviausius algortmus, tačiau jų tikslas ne tik suskaldyti visuomenę į vartotojų grupes kad užsidirbti. Jie turi ilgalaikį tikslą sugriauti Vakarų visuomenę pradedant nuo vaikų. Tai kerštas už opijaus karus, kurio rezultatą pamatysim kai vaikai, sėdintys tiktoke po kelių dešimtmečių turės imtis atsakomybės už visuomenę.
Instagram logika kiek kitokia – ji remiasi vizualine reprezentacija ir socialinio statuso signalais. Tai mimetinės konkurencijos platforma. Žmogaus smegenys evoliuciškai jautrios statuso ženklams, o algoritmas šią savybę eksploatuoja sistemingai. Rezultatas – nuolatinė lyginimosi ekonomika.
Ne vienus metus kalbu – visa tai turi būti sutvarkyta, arba blogai baigsim. Draudimai problemos neišsprendžia. Šalių, kurios bandė eiti šiuo keliu, patirtis rodo, kad vartotojai apeina ribojimus per VPN, registruojasi su klaidingomis gimimo datomis, arba patys tėvai suteikia prieigą. Autoritariniai modeliai, taikomi Rusijoje ar Kinijoje, Europoje neveiks – ir neturėtų veikti.
Sprendimas gali būti tik sisteminis ir europinis. Europos Sąjunga buvo sukurta tam, kad apsaugotų bendrą rinką ir jos vartotojus. 500 milijonų europiečių dėmesys yra ekonominė vertė. Todėl algoritminė infrastruktūra, veikianti ES teritorijoje, turi būti reguliuojama ES lygmeniu. Tai suvereniteto klausimas.
Kalbant su ES institucijų vadovais girdžiu, kad jie suvokia problemos mastelį. Tačiau jų atsakymas – Europai nereikia dar vieno konflikto su Trumpo administracija. Nes visi supranta, kaip Trumpas priklausomas nuo technoligarchų, stovėjusių pirmoje eilėje jam sakant priesaiką. Tai apsunkina sprendimų priėmimą. Bet delsimas turi kainą.
Todėl klausimas nėra „drausti ar nedrausti“. Klausimas – ar Europa pasirengusi reguliuoti trečiųjų šalių technologines infrastruktūras savo teritorijoje taip, kaip reguliuoja energetiką ar finansų rinkas.
Todėl reikia ne uždraudinėti, o imtis lyderystės. Lietuva turi kelti šį klausimą Europos Vadovų Tarybos ir Tarybos lygmeniu – aiškiai ir principingai. Europiečiai privalo būti apsaugoti nuo trečiųjų šalių bendrovių manipuliacijų. Neabejoju, kad susilauktų palaikymo iš didesnės Sąjungos šalių pusės. Pradedant botų mokesčiais, baigiant algoritmų ES rinkoje kontrole. Arba lauk.
Ir laiko klausimas kai ES pagaliau turės savo socialinius tinklus – tik tai užtruks.
