Debatai užsienio politikos tema rinkiminiuose tiesiog žavūs. Kartais nesupranti, ar kandidatai tik siekia išnaudoti žmonių nežinojimą ir taip klaidinti, ar jie iš tiesų tiki tuo, ką kalba.
Viena stipresnių temų yra apie Baltarusiją.
Lietuvoje gajus mitas, kad mes, kartu su Vakarais, kada nors turėjome menkiausią šansą “patraukti” Baltarusiją į Vakarų erdvę. Tai visada buvo katės su pele žaidimas, tik katė buvo Lukašenka, ne Vakarai.
Autokratas niekada nepasitikės Vakarais, nes žino, kad bet koks artėjimas reiškia jo suvereniteto, kontrolės šalyje silpnėjimą – brangiausią jam turtą. Bet koks realus suartėjimas su Vakarais reikštų tik laiko klausimą, kai Lukašenka būtų suvalgytas demokratinės minios.
Todėl visi tiek pašiltėjimai ir pašaltėjimai visada buvo naivuolių pas mus ir Vakaruose paieškos. Juos randant ir išnaudojant visų pirma savo galios ir derybų žaidimuose su Maskva. Idealu jam tai buvo ir tai, kad laikas nuo laiko už šį spektaklį dar gaudavo milijardus Vakarų mokesčių mokėtojų pinigų.
Tačiau šiuos santykius visada kontroliavo Lukašenka, o Maskva visada turėjo jiems veto teisę, leisdamas Aleksandrui pasipiniguoti naivių žmogelių saskaita. Panašų žaidimą bandė žaidė Janukovičius, tačiau jis nepaskaičiavo, kad, skirtingai nuo Lukašenkos, galios centrų Ukrainoje jis taip nekontroliavo.
Ir dvi datos supratimui.
Kol mes “gerinom” santykius su Lukašenka, sąjunginė Rusijos ir Baltarusijos valstybė sukuriama dar 1996 metais, Lukašenkai naiviai tikintis, kad galios centrai Rusijoje jam leis pakeisti Jelciną.
Galutinė data Baltarusijai buvo 2016 metai, kai ji visiškai inkorporuojama į Rusijos gynybos ir saugumo doktrinas, tapdama tik dar viena iš Rusijos gynybos linijų.
Nebūkim dėžėje.
