Apie galimą Kinijos planus aneksuoti Taivaną žinom nemažai. Tačiau tai ne vienintelės teritorijos, į kurias turi planų komunistai. Klausytis reikia, bes autokratai mėgsta atverti savo planus. Problema, kad Vakarai visada tai laiko blefu, o paskui nustemba kad tie turi valios ir ryžto.
Savo teritorines vizijas jie neperseniausiai apibrėžė Kinijos valstybinėje žiniasklaidoje pasirodžiusiame straipsnyje pavadinimu „Šeši karai, kuriuos Kinija tikrai kariaus per ateinančius 50 metų“. Kinijos istorinės nuoskaudos ir teritorinės pretenzijos siekia dar Čingų dinastijos laikus, o tai smarkiai primena Rusijos politiką, su kuria pagal šį straipsnį Kinija irgi ruošiasi rimtam branduoliniam karui.
Pirma planuojamas Taivano pajungimas. Jei atakuodamos žemyninę Kiniją į konfliktą įsikištų JAV, Kinija atsakytų „totaliniu karu“, kuriame per pusę metų Taivanas ir jo sąjungininkai būtų nugalėti. Pasak straipsnio, tai galėtų įvykti iki 2025. JAV pareigūnai mano, kad Kinijos invazija į Taivaną galėtų įvykti iki 2027 metų.
Maždaug po poros metų atsigavimo po šio karo, 2025 – 2030 metais, anot straipsnio, Kinija sieks susigrąžinti Pietų Kinijos jūros salas. Valstybėms, su kuriomis turi teritorinių ginčų, pvz., Vietnamui ir Filipinams, Kinija pateiks savotišką ultimatumą, jog ir toliau išlaikys Spratlio salų kontrolę, kuriose ji vykdo jūrų patruliavimą ir yra įkūrusi nuolatines bazes, tačiau pastarosioms nesutikus, įsikiš Kinijos kariuomenė. Straipsnyje daroma prielaida, jog Kinijos pergalė kare dėl Taivano atgrasys JAV nuo atviros konfrontacijos, tačiau pripažįstama, kad slaptai Amerika teiks Filipinams ir Vietnamui pagalbą ginklais, finansais ir kt. Pirmiausia Kinija planuoja inicijuoti ataką prieš Vietnamą, taip siekiant sukelti baimę kitoms šalims ir priversti atsisakyti savo pretenzijų į salas. Ginčuose dėl Spratlio salų, kuriose esama naftos ir gamtinių dujų bei gausu žuvies išteklių, be Kinijos, Vietnamo ir Filipinų taip pat dalyvauja Taivanas, Brunėjus ir Malaizija.
2035 – 2040 metais, anot straipsnio, Kinija tikisi užkariauti Pietų Tibetą. Ji nepripažįsta teisinę sieną su Indiją nustatančios McMahono linijos, dėl kurios sutarė su britais dar 1914 metais, kadangi jos pripažinimas reikštų Tibeto nepriklausomybės pripažinimą. Nepaisant to, ši linija išliko kaip de facto siena iki 1962 metų Kinijos ir Indijos karo. Po šio karo regionas, anksčiau žinomas kaip Šiaurės Rytų pasienio agentūra, buvo perkrikštytas Arunačal Pradešu. Be to, kad yra ginčo objektas, ši sritis turi dar ir didelį hidroenergijos potencialą. Kinija tikisi nugalėti Indiją kurstydama jos valstijų nesutarimus, palaikydama Pakistaną dėl Kašmyro susigrąžinimo ir galiausiai – žaibišku karu Pietų Tibete, kurį ir siekia susigrąžinti. Numatoma pergalės kaina – Kinijos, kaip pasaulinės galios, statusas.
Straipsnyje prognozuojama, kad Japonijai priklausančios salų grandinės – Senkaku (Kinijoje vadinamos Diaoyu) ir Nansei salos (Kinijoje žinomos kaip Ryukyu) – bus užkariautos 2040 – 2045 metais. Pasak Kinijos, šios salų grandinės senovėje buvo jos vasalinės valstybės, tačiau šiuo metu yra okupuotos japonų (ir amerikiečių, kadangi jie turi bazę Okinavoje). Prognozuojama, kad susilpnėjusios JAV palaikys Japoniją, nors ir neefektyviai, o Europa ir Rusija laikysis neutralios pozicijos – pagal šį scenarijų per pusmetį numatoma Kinijos pergalė, įtvirtinant jos teritorines pretenzijas ir dominavimą regione. Toks scenarijus išlieka aktualus, nes Kinija Japoniją suvokia kaip didžiulę kliūtį jos teritorinėms ambicijoms. Tuo tarpu Japonijai Kinija galvos skausmą kelia ne tik dėl šių salynų, bet ir dėl agresijos prieš Taivaną, kadangi prijungus jį prie Kinijos, Japonijos jūrų susisiekimo maršrutai atsidurtų jos naikintuvų ir bombonešių diapazone, o tai drastiškai paveiktų karinius pajėgumus, sumažintų importą ir netgi galėtų sukelti badą Japonijos salose.
2045 – 2050 metais Kinijos ekspansijos taikinių sąraše, pagal minėtą straipsnį, atsiduria Mongolija, į kurią Kinija išlaiko savo teritorines. Pagrindinis jos strategijos komponentas šiuo atveju, kaip ir Taivano, galėtų būti pasiūlymas surengti referendumą dėl susijungimo. Jei Mongolijos žmonės pasirinktų integraciją su Kinija, tai reikštų seisminį regioninio geopolitinio kraštovaizdžio poslinkį, na o priešingas referendumo rezultatas paskatintų karinį atsaką iš Kinijos.
Na, ir tada ateina laikas taip mėgiamam pas mus scenarijuj, nes anot straipsnio, 2055 – 2060 metais turėtų vainikuoti karas su Rusija. Nepaisant atšilimo abiejų šalių santykiuose po Šaltojo karo pabaigos, giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas išlieka – Kinija jaučia nuoskaudą, kad Rusija užima didžiules teritorijas, istoriškai priklausiusias Kinijai nuo Čingų dinastijos laikų. Straipsnyje prognozuojamas tolesnis Rusijos jėgos ir įtakos mažėjimas iki maždaug 2045 metų (čia reikia prisiminti, kad aptariamas straipsnis parašytas dar iki karo Ukrainoje), taigi, Kinija tikisi pasinaudoti šia galimybe, ypač po penkiuose karuose įgytos patirties. Straipsnyje pabrėžiamas karo neišvengiamumas, akcentuojant pasirengimą prireikus griebtis branduolinių ginklų, ir ypač siekiant neutralizuoti Rusijos branduolinį arsenalą prevenciniu smūgiu. Kai Rusijos branduoliniai ištekliai bus neutralizuoti, Rusija užleis ginčytinas teritorijas Kinijai.
Tokie kuklūs komunistiniai planai.
