Žaliasis kursas startavo prieš penkerius metus, tačiau dabar jo tęstinumas vis dažniau kvestionuojamas. Jis atrodo kaip neracionalus idealistinis europiečių išsišokimas, kuris bus peilis Europos pramonei. Pažiūrėkim giliau.
2,1 trilijono. Tokia Europos Sąjungos perėjimo prie žaliojo kurso kaina.
Rodos nepaprastai daug mūsų pinigų.
Tačiau. Europos Sąjunga KASMET išleidžia 1 trilijoną iškastiniam kurui, didelė dalis kurio keliauja į mūsų priešų pinigines, nes pas juos nafta ir dujos.
Tiek diskusijų keliantis žaliasis kursas kainuoja du metus mūsų visų dabar išleidžiamų pinigų, kurie liktų Sąjungoje, suktųsi Europos pramonėje ir mūsų darbo rinkoje, o ne finansuotų mūsų priešų dvarus ir kariuomenes.
Žaliajame kurse išdėstyta vizija, kaip iki 2050 metų Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu. Viziją įgyvendinti numatyta, visų pirma, mažinant taršą, tausojant išteklius, vystant atsinaujinančią energetiką ir žiedinę ekonomiką.
Ir ne tik tai. Perėjimas prie poveikio klimatui neutralumo Europai suteikia didelių galimybių ir potencialo ekonomikos augimo, naujų verslo modelių, rinkų, darbo vietų ir technologinės pažangos srityse. Be kita ko, žaliasis kursas glaudžiai siejasi ir su skaitmenine pertvarka, kuri yra vienas pagrindinių ES ekonominio vystymosi ir strateginio savarankiškumo elementų.
Žaliasis kursas nėra vien tik apie aplinkosaugą. Jo mastas – įspūdingas. Pagal jį buvo numatyta peržiūrėti kone kiekvieną europinės politikos sritį, kad Europa galėtų prisiderinti prie naujo tipo grėsmių ir išnaudoti XXI-ojo amžiaus teikiamas naujas galimybes.
ES ekonomika mažai konkurencinga. Kiekviena europinės politikos sritis – nuo žemės ūkio iki pramonės ir energetikos – susiduria tiek su naujomis grėsmėmis, tiek su atsiveriančiomis galimybėmis, prie kurių būtina kuo greičiau prisitaikyti, nenorint likti pralaimėtojais globaliame konkurenciniame žaidime. Visa tai reikalauja strateginių pokyčių.
Žaliuoju kursu tyliai to ir siekiama, remiant ES transformaciją į modernią ir konkurencingą ekonomiką. Klimato neutralumas yra tik galutinis tikslas, kurio link judant reikia kokybiškai transformuoti aplinkos, energetikos, transporto, pramonės, prekybos, konkurencingumo, žemės ūkio, finansavimo ir kt. sritis – visos jos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.
Tarkime, klimato krizė ir energetinė priklausomybė nuo agresyvių kaimynų skatina keisti apsirūpinimo energija būdus ir praktikas; vystyti naujas švarias technologijas, kurios palaipsniui keičia ir visą ekonominį modelį; būsima ES plėtra ir naujo tipo iššūkiai skatina vis labiau reformuoti žemės ūkio politiką, didžiausią prioritetą teikiant nebe žemės ūkio produkcijos kiekybės skatinimui, o kokybei ir aplinkosaugai; dėl pagreitį įgaunančios protekcionistinės prekybos politikos, kyla globalios įtampos, skatinančios naujai pažvelgti į konkurencingumo bei apsirūpinimo žaliavomis problemas ir t.t.
Todėl į žaliąjį kursą reikia žvelgti giliau. Po idealistiniais pavadinimais ir kartais kvailai skambančiais vyriausybių pasiūlymais glūdi pragmatinis Sąjungos pramonės (tame tarpe ir mūsų) interesas pakilti į naują lygį konkurencinėje kovoje su kitais regionais. Tai mūsų galimybė. Pramonėje, žemės ūkyje, aplinkosaugoje ir kitose srityse. Būtent todėl jis taip ir stringa kitose pasaulio regionuose – likęs pasaulis supranta mūsų paslėptą gudrybę.
