Vis dar manau, kad tai, ką daro Trumpas, yra bandymas Ukrainos ir Europos sąskaita „išsiderėti“ Maskvą ilgalaikėje kovoje su Pekinu. Tokia dėlionė gal net nebūtų blogiausia mums. Laiko klausimas, kada Trumpas, negavęs iš Putino to, ko trokšta, su visa savo šešiamečio vaiko ego ims svaidyti ugnį į Kremlių.
Bet yra ir kita dėlionės galimybė – kur kas tamsesnė.
Štai Trumpo žodžiai: „Vienas pirmųjų susitikimų, kurio noriu, yra su Xi ir Putinu. Aš pasakysiu: sumažinkime savo karinius biudžetus perpus. Jie išleis mažiau pinigų, mes išleisime mažiau pinigų, ir aš žinau, kad jie sutiks.“
Prie tokios retorikos pridėkime Musko ir Vance siautėjimus Europoje – jų geopolitinė filosofija skamba paprastai: skatinti kraštutinių dešiniųjų pergales ir paversti Europos Sąjungą autokratijų konglomeratu.
Kas tai per minties eiga?
Logiko mažoka, nebent… Trumpas ne siūlo – jis braižo naują pasaulio tvarkos žemėlapį. Taiką Ukrainoje, stabilizuotą Taivano klausimą, perpus sumažintus gynybos biudžetus – ir visa tai kaip sprendimą išvengti JAV skolos krizės. O pasaulis padalintas tarp trijų galybių: JAV, Kinijos ir Rusijos (ir jo paties žodžiais jau gavus Xi bei Putino pritarimą).
Ir čia nebūtų nieko naujo.
XIX amžiaus pradžioje Europa dar mėgino atsigauti po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų. Monarchijos, drebėdamos dėl galimų revoliucijų bangos, Vienos kongrese sukūrė konservatyvių jėgų pasaulio tvarką, kuri išsilaikė beveik šimtmetį – iki Pirmojo pasaulinio karo. „Šventoji sąjunga“, kurią visi girdėjome iš vadovėlių – stabilumo, ne teisingumo garantas.
Rezultatas? Santykinė taika iki pat I Pasaulinio karo ir karališkųjų rūmų išsaugojimas. Tik kelios rimtos krizės – Krymo karas, Bismarko pamokos Prancūzijai ir, žinoma, mūsų bei lenkų sukilimo numalšinimas.
Dabar – XXI amžius. Ir ką matome?
Trys didžiosios galios – JAV, Rusija ir Kinija – susiduria su giliu elito nepasitikėjimu ir baime žmonių, kuriems vadovauja. Panašėja ir trijulės kapitalistinis modelis.
Putinas dabartiniu konservatoriumi (de facto fašistu) kuris gėdos nepadarytų ir mūsų Nacionaliniam susivienijimui tapo po Bolotnajos įvykių, kai gatvėse susirinko šimtai tūkstančių ir atrodė, kad jo režimui galas.
Kinijos komunistai? Jie nuolat slopina pilietiškumo apraiškas – nuo Tiananmenio iki Honkongo ir „ZeroCovid“ protestų.
JAV per pastaruosius metus patyrė „Black Lives Matter“ ir „woke“ ideologijos revoliuciją. Su ja, beje ir kovoja visa jo administracijos avendžerių komanda.
Dar vienas esminis faktorius – ekonomika. Tiksliau – oligarchai, tie patys, kurie stovėjo greta, kai Trumpas sakė priesaiką.
Kinija ir Rusija jau turi valstybės pajungtą verslo modelį, kuriame nesuprasi, kur baigiasi įmonė ir prasideda valdžia. JAV, su vis labiau įsigalinčiu techno-feodalizmu, pamažu slenka ta pačia kryptimi. Visi mes jiems mokame rentą net to nesuvokdami, nes kai prekę gauni nemokamai, prekė esi tu.
Lietuvai tai būtų juodasis scenarijus, nes tai jau būtų Putino pasaulis, net ne Trumpo.
Bet, tiesą sakant, aš juo netikiu. Nes pasaulis nebe toks.
Vidutinio dydžio valstybės šiandien – svarbūs žaidėjai, kurių nebestumdysi kaip šachmatų figūrų. Tarptautiniuose santykiuose dabar kaip sporte – žaisti dabar moka visi.
