1972 m. Henry Kisindžeris kartu su tuometiniu prezidentu Richardu Niksonu, įžvelgdami Sovietų Sąjungos ir Mao Kinijos nesutarimus, pradėjo vadinamąją „pingpongo diplomatiją “. Ši strategija vainikavo 1979 m., kai Kinija galutinai buvo perviliota į JAV pusę. Pekinas, atsitraukęs nuo Maskvos, gavo reikšmingų prizų: pardavė Taivaną išmetimas iš Jungtinių Tautų (priminsiu – tuo metu Taivanas buvo JT Saugumo Tarybos narys!), oficialų pripažinimą kaip vienintelė teisėta Kinija ir galimybę integruotis į Bretton Vudso sistemą su svarbiausiu trofėjumi – neribota prieiga prie JAV rinkos.
Būtent 1979-ieji tapo Kinijos transformacijos pradžia – ji pradėjo virsti ta ekonomine ir geopolitine jėga, kurią šiandien visi pažįstame. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga, netekusi Pekino kaip geopolitinio balanso, atlaikė vos dar dešimtmetį, kol galutinai sugriuvo, neatlaikiusi tiek vidinių iššūkių, tiek išorinio geopolitinio spaudimo.
Šiandien, prabėgus beveik pusei amžiaus, atrodo, kad Donaldas Trumpas bando įgyvendinti „atvirkštinį Kisindžerį“. Jo tikslas – pervilioti Vladimirą Putiną į Vašingtono pusę prieš Kiniją. Esmė paprasta: Kiniją galima „užspausti“ tik tuo atveju, jei Maskva taps Vakarų sąjungininke. Trumpas, atrodo, pasirengęs paaukoti Ukrainą ir Europos saugumą, kad pasiektų šį tikslą.
Tačiau jeigu šių dienų Trumpo veiksmai yra šios strategijos dalis, jo laukia skaudus nusivylimas. Putinas nepraleis progos išpešti naudos: gavęs Ukrainos pralaimėjimą ir pakirstą mūsų regiono saugumą (Putino laiško II punktas ), galiausiai „permestų“ Trumpą per bortą. Nes Putinas ir Xi Jinpingas kariauja daug didesnį karą su Vakarais, nei Trumpas gali pasiūlyti mainais už šių ketverių metų garantijas . Daugiau Trumpas nieko negali garantuoti.
O pakelyje Trumpas su savo svita rizikuoja prarasti ir sugriauti svarbiausią sąjungininką – Europą. Kisindžeris už tokias klaidas jam būtų davęs ne vieną sprigtą. Nes siekti gauti Putiną Europos sąskaita yra kvailybė.
