Ukrainoje karas. Šalta galva supraskime kokia šio karo kaina mums visiems. „Neturiu kito būdo saugoti savo sienas kitaip nei jas plėsti“, — sakė Jekaterina Didžioji, ir tai geriausiai atspindi Rusijos imperijos (skirtingomis jos formomis) mąstymą apie savo saugumą ir kaimynus.
Šis mąstymas signalizuoja, kas Rusijos kaimynų laukia toliau.
Rusijos imperijos pagrindinė problema yra geografijos sukurtas nesaugumo jausmas. Šį nesaugumo jausmą ji sprendžia plėsdamasi į vis naujas teritorijas, kol plėtra atsiremia į geografinius barjerus. Kariuomenė skirta užpildyti koridorius tarp šių geografinių barjerų.
Sovietų Sąjungos laikotarpiu Rusija kontroliavo visus devynis geografinius koridorius, kurie leistų priešininkui pasiekti Rusijos šerdį. Griuvus Sovietų Sąjungai, Maskvos kontrolėje tokių teliko du.
Po Krymo aneksijos jos kontrolėje atsidūrė jau trys geografiniai koridoriai.
Aneksijų Kaukaze ir „taikdarysčių“ Kalnų Karabache politika paskutiniais metais šį skaičių leido padidinti iki šešių.
Klausimas dėl Rusijos veiksmų Ukrainos atžvilgiu niekada nebuvo „ar“, o „kada“. Ukraina Kremliui yra jo išlikimo klausimas. Tačiau net ir išsprendusi Ukrainos ir Baltarusijos „klausimus“, Rusija nesustos tol, kol nekontroliuos visų devynių koridorių.
O kas toliau?
Geografija diktuoja, kad toliau yra Baltijos šalys bei Lenkijos ir Besarabijos plokštumos.
Būtent čia spręsis Rusijos bei NATO su ES likimas. Rusija čia arba laimės arba nustos egzistavusi dabartine forma.
Ir nieko nėra saldžiau Rusijos generolo akiai nei NATO Achilo kulnas — Suvalkų koridorius. Jis ne tik sujungtų Baltarusiją su Kaliningrado sritimi, tačiau ir atkirstų Baltijos šalis nuo sąjungininkų.
Prie NATO sienų Rusija nesielgs taip, kaip paskutinį mėnesį prie Ukrainos. Su NATO šalių lyderių nervais būtų žaidžiama pilkojoje zonoje — ar pradėti Trečiąjį pasaulinį karą dėl, pavyzdžiui, šiame regione atsiradusių žaliųjų žmogeliukų be atpažinimo ženklų?
Vakarai su Rusija žaidžia žaidimą, kuris jiems atnešė sėkmę su Sovietų Sąjunga — tai sulaikymo strategija su kuo mažiau sau kenkiančiomis sankcijomis. Tereikia tik išlaukti, kol Rusijos imperija — dėl demografijos bei neefektyvios ir negalinčios keistis valdymo sistemos — tiesiog sugrius iš vidaus.
Planas geras. Esame daug stipresni nei jaučiamės. Putinas supranta, kad mūsų sėkmę laiduoja sutarimas šalių viduje bei sąjungų su kitomis šalimis tvirtumas.
Todėl tai tampa dviem pagrindiniais jo taikiniais. Jis siekia skaldyti iš vidaus ir silpninti sąjungininkų pasitikėjimą vienas kitu. Tai jam nepavyksta.
Tačiau jam pavyksta mus įtikinti, jog esame mažiau galingi politiškai ir ekonomiškai nei išties esame. Politiškai, ekonomiškai ir saugumo bei karine prasmėmis.
Problema kita.
Pagrindinė to, kas vyksta Ukrainoje, problema yra ta, jog Putinas taip gali sau leisti elgtis. Nes jis mato, kad taisyklių pasaulis, kuriame gyvenome nuo Antrojo pasaulinio karo griūna — visų pirma dėl JAV išėjimo.
Ukrainoje klojami naujos pasaulio tvarkos pamatai. Jeigu būsime silpnesni nei iš tiesų galime, šiame naujame pasaulyje „tvarkos“ taisykles nustatinės Rusija su Kinija.
