Depresija žmonių, ypač jaunimo tarpe, Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje pasiekė epidemijos lygį. Vyksta kažkas giliai nerimą keliančio – kasdien vis daugiau žmonių krenta į bedugnę, jaučiasi pasiekę egzistencinę tuštumą neturėdami atsakymo kodėl. Manau, pavyzdžių turi kiekvienas iš skaitančių – todėl realūs skaičiai yra kosminiai. Statistika jų neatspindi, nes apie daug atvejų nekalba. Kenčiama tylumoje.
Tai vyksta dėl kelių priežasčių. Vakarų civilizacija gimė kaip individualizmo projektas – krikščionybė viduramžiais suformavo individo sąvoką. Individualizmas vėliau vystėsi protestantizme, Apšvietos epochos idealuose. Taip formavosi Vakarų civilizacija – kaip individo galios išaukštinimas. Europoje individualizmas tapo racionaliuoju individualizmu. JAV susiformavo ekspresyvusis individualizmas – aš jaučiuosi taip, todėl toks esu. Boksininkė Olimpinėse žaidynėse yra ekspresyvusis individualizmas.
Vakarų civilizacijos silpnybė, kad žmogus yra bendruomeninis produktas. Jis mąsto bendruomeniškai, save supranta per kitus, su kitais. Ir Vakarai pateko į spąstus, kuriuos patys sau iškasė – susiformavo individas, kuris atsakymų ieško per save, ne bendruomenėje. Anskčiau tokius atsakymus žmogus gaudavo religijoje, vėliau liberaliose institucijose – ideologijose, švietime, moksle, politikoje. Nesant kas individui atsakymų į jo egzistencinius klausimus, žmogus praranda pasaulio struktūrą, prasmę, kartu ir tikslą. Žmogus neturintis pasaulio struktūros, prasmės ir tikslo pojūčio grimsta į depresiją. Socialiniai tinklai šį pojūtį dar labiau sustiprina.
Todėl vis daugiau jaunų žmonių atsakymų ieško grįždami prie religijos – iš egzistencinės būtinybės. Jungtinėje Karalystėje 18-24 metų amžiaus grupėje bažnyčios lankomumas išaugo nuo 4 procentų 2018-aisiais iki 16 procentų 2024-aisiais. Prancūzijoje per dešimtmetį paauglių ir suaugusiųjų krikštai išaugo 160 procentų. Žmonės ieško bendruomenės – tikros, ne virtualios, kur būtų matomi, girdimi, priimti. Kur gautų struktūrą ir prasmę.
Vakarų civilizacija yra individualizmas, likęs pasaulis – kolektyvizmas. Tai ne apie demokratiją prieš autokratiją.
Įdomūs procesai vyksta ir ne Vakaruose.
Jeigu tendencijos nesikeis, iki 2030 metų Kinija taps didžiausia krikščioniška valstybe pasaulyje, turėdama apie 247 milijonus tikinčiųjų. Klausimas, kiek tai vakarietiškos mados atspindys, kiek – tikras bandymas rasti Dievą. Krikščionybė siūlo visai kitokius receptus savęs ir pasaulio pažinimui nei konfucionizmas, Dao ar budizmas. Spartus Kinijos modernizavimasis, šeimų ardymas dėl vieno vaiko politikos, nuožmus ekonominis konkurencingumas – visa tai paliko tuštumą, kurią vis daugiau kinų bando užpildyti egzotiška, tačiau pasaulio struktūrą kuriančia krikščionybe. Ji jiems siūlo tai, ko nesugebėjo duoti nei partija, nei tradicinės konfucionizmas, Dao ar budizmas – transcendentinę prasmę.
Vatikanas čia patenka į nepatogią padėtį – atsiveria didelė rinka norinti išganymo, tačiau Komunistų partija nori kontroliuoti naratyvus ir logiką, skirdama savo vyskupą ar reikalaudama, kad Vatikanas pripažintų Kinijos liaudies respubliką ir komunistus tikrąja Kinija. Vatikanas yra vienintelė Europos valstybė, kuri tikrąja Kinija pripažįsta Kinijos respubliką – Taivaną.
Iš mano rašomos knygą apie Vakarų civilizaciją. Bus daugiau.
