Vėgėlė nėra politikas. Jis net nesuvokia politikos fenomeno. Ir būtent tai yra jo didžiausia stiprybė, kuri jam leidžia sukaupti labai solidų būrį sekėjų. Jo sekėjai — žmonės, kurie tiki pastaruosius 30 metų kasdien girdimu melu apie paprastus sudėtingų problemų sprendimus, visais atsakymus žinančiais ekspertais ir lengva tiesa. Tokių demokratijoje nėra.
Kandidatas Vėgėlė suteikia puikią galimybę savirefleksijai apie mūsų politiką. Būtent savirefleksijai, nes jis pats nėra politikas ir tokiu net nesiekia būti.
Jis, kaip ir jo fanai, nesupranta, kad politika yra fenomenas, kuriame teisingų atsakymų tiesiog nėra — geriausiu atveju yra mažiausiai klaidingi.
Politika yra klampi diskusija tarp skirtingų žmonių su skirtingomis vertybėmis ir skirtingais interesais. Tokia yra visuomenė. Šioje nuomonių kakofonijoje nėra viršpolitinės tiesos, kurios esą negeba suprasti kvaili politikai. Teisingus atsakymus skelbiantys politologai, apžvalgininkai, ekonomistai ar teisininkai nėra rimtas realaus politinio proceso veikėjai. Viso labo tai tik šou veikėjai visuomenei linksminti.
Kandidatas Vėgėlė yra modernus Karbauskio klonas. Abu turtingų griežtų tėvų vaikai, augę izoliuotoje turtingoje aplinkoje, abu pasiųsti tų tėvų „ką nors padaryti“ ir įrodyti savo tėvo pavardės vertę. Iš čia kompleksai norint įrodyt tėvui „aš galiu“ ir požiūris į politiką kaip valdomą procesą, kuriame paradoksaliai politika regima kaip kvailių užsiėmimas.
Karbauskiui, tiesa, lengviau. Jis daug metų politikoje ir ilgainiui savo aplinką išmoko valdyti intrigomis. Todėl dabar jo partijoje likę partiniai pokemonai, plojantys jam atsistoję, kad ir kokią nesąmonę anas kalbėtų.
Vėgėlei sunkiau ir todėl, kad jis turi formalų teisininko išsilavinimą. Nėra tokios profesijos — geras politikas, vis dėlto teisė itin dažnai formuoja „kvadratinio pasaulio“ sampratą, kai gyvenimo rėmus kuria teisės normos, o ne realus gyvenimas. Teisininkai į pasaulį linkę žiūrėti per profesinius akinius, ir tai jaučiama. Pasaulis „apvalus“ ir jame gali vykti daugybė kažkieno iš anksto surašytomis normomis neapibrėžtų dalykų. Ypač dabarties pasaulyje, kuriame stulbinamu tempu kinta visos per pastaruosius dešimtmečius nusistovėjusios paradigmos. To Vėgėlė, ypač kalbant apie užsienio politiką, tiesiog nesupranta būtent dėl savo mąstymo tipo.
