Užimtumo tarnyba mus informuoja, kad Lietuvoje šiuo metu dirba 174,5 tūkst. užsieniečių. Iš jų 158,1 tūkst. sudaro trečiųjų šalių piliečiai iš 138 valstybių, dar 16,4 tūkst. – Europos Sąjungos piliečiai.
Viena didžiausių pastarųjų dešimtmečių Vakarų visuomenei „parduodamų“ fikcijų – pasakojimas apie migrantus. Sąvoka „migrantas“ turi aiškią empatinę reikšmę: tai asmuo, bėgantis nuo karo, politinio persekiojimo ar ekstremalaus nepritekliaus. Didžioji dalis į Vakarų valstybes atvykstančių asmenų neatitinka šio apibrėžimo.
Šis naratyvas sėkmingai rezonavo su Vakarų visuomenėse giliai įsišaknijusiu kaltės jausmu dėl kolonijinės praeities. Esą atvykstantieji yra istorinės Vakarų atsakomybės pasekmė. Belgijos pavyzdys čia labai tinkamas: pramonei prireikus pigios darbo jėgos, visuomenei buvo pateikta idėja apie Kongo piliečių priėmimą kaip simbolinį „atsilyginimą“ už Leopoldo II nusikaltimus. Analogiškai veikė Prancūzija, Jungtinė Karalystė, vėliau – ir Vokietija. Merkel pareiškimas „mes jūsų laukiame“ buvo pramonės klausimo sprendimas, leidęs moraliniais argumentais užmaskuoti darbo rinkos poreikius. Tai buvo ne migracija, o darbo jėgos importas.
Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Absoliuti dauguma atvykstančiųjų nėra migrantai klasikine prasme – tai gasterbaiteriai.
Skaičius pakeitė karas. Lietuvoje tikrais migrantais galima laikyti ukrainiečius, taip pat Rusijos ir Baltarusijos opozicijos atstovus bei nedidelį skaičių asmenų iš kitų trečiųjų šalių. Iš viso – apie 50 tūkst. Visi likusieji, daugiau nei 100 tūkst., yra darbo migrantai. Pasibaigus karui, ši proporcija vėl drastiškai keisis.
Europos atveju pavojingiausia tai, kad atvykstantys asmenys dažnu atveju yra Musulmonų brolijos politikos įtakoje. Tai viena radikaliausių antivakarietiškų ideologijų ir vis dar iki galo neįvertinta grėsmė Vakarams. Niekas Europoje rišliai nesugeba paaiškint, kodėl būtent Musulmonų brolija ir kodėl būtent jų įtakai atiduotos didelė dalis mečečių.
Todėl tai yra darbo rinkos politikos klausimas: kiek ir kokios darbo jėgos Lietuvai iš tikrųjų reikia. Esu įsitikinęs, kad daugeliu atvejų tai reiškia pigios darbo jėgos importą ir vidaus atlyginimų spaudimą žemyn. Tačiau pripažįstu ir faktą, kad didesnė dalis leidimų išduodami sektoriams, kuriuose Lietuvos piliečių pritraukti beveik nebeįmanoma: tolimųjų reisų vairuotojams, suvirintojams, kambarinėms, betonininkams. Lietuva tapo šalimi, kurioje nebenorime dirbti darbų, kuriuos dar visai neseniai patys vykdavome dirbti svetur.
Todėl būtinas aiškus, skaidrus ir visuomenei suprantamas balansas, kad atvykstančiųjų skaičius nepasiektų ribos, nuo kurios pradeda keistis visuomenės struktūra. Kol kas nėra neturim tokio sutarimo, nes viskas atsiremia arba į emocijas arba į lobizmą.
Atskira problema – Užimtumo tarnybos funkcijų išsigimimas. Jau trečią mėnesį bandau „išgliaudyti“ kas padaryta su užimtumo tarnybos funkcijomis ir kaip būtų galima atskirti įdarbinimo funkcijas nuo registravimosi tarnyboje visai kitais tikslais. Sukurta absoliuti pekla, administracinis chaosas, kuris nepadeda nei darbo rinkai, nei socialinei politikai.
Pagaliau kažkiek bunda ir Europa. Siekiant palengvinti nelegaliai sieną kertančių migrantų (skirti nuo pabėgelių) deportaciją, sutarta derėtis dėl naujo požiūrio į pagrindinę Europos žmogaus teisių sutartį, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pernelyg riboja valstybių galimybes, ypač kai kalbama apie asmenų, padariusių sunkius nusikaltimus, deportaciją į kilmės šalis. Po truputį realijų neatspindinti sistema lūžta.
