Pasaulyje nevyksta kova tarp demokratijų ir autokratijų. Lietuvoje nesivaržo dešinė su kaire. Tiek globaliai, tiek lokaliai stebime giluminę mąstymo tipų kovą.
Pasaulyje susiduria individualistinis ir kolektyvinis mąstymo modeliai. Individualistinis mąstymas sukūrė prielaidas I pramoninei revoliucijai, o šis procesas pagimdė liberalią demokratiją – režimą, kuris tapo pagrindu „laisvų“ šalių sampratai. Tačiau individualistinis mąstymas išsivystė tik nedidelėje pasaulio dalyje – Europoje ir jos kolonijose. Likusiame pasaulyje vyrauja kolektyvinis mąstymo modelis, kuriam būdingas autokratinis valdymas.
Vakarų civilizacija yra individualistinio mąstymo rezultatas. Šiandien ji kovoja su kolektyvinio mąstymo tipo šalimis.
Lietuvoje taip pat nebėra klasikinės kovos tarp dešinės ir kairės. Šis skirstymas, atsiradęs Prancūzijos revoliucijos laikais, kai parlamentarai salėje išsidėstė pagal požiūrį į monarchiją, dabar gyvena tik politikos mokslų vadovėliuose.
Seime, kaip ir pasaulyje, vyksta individualistinio ir kolektyvinio mąstymo tipų susidūrimas. Pagrindinis konfliktas slypi požiūryje į individo santykį su visuomene: ar žmogus yra autonomiškas ir atsakingas už save, ar saistomas politikų bei institucijų, tokių kaip bažnyčia, nustatytų taisyklių ir normų. Kolektyvistinėse šalyse klausimas, kurį užduoda sau žmogus yra “ką žmonės pasakys?”. Individualistinėse šalyse – “ko aš nepadariau?”.
Ši priešprieša ryškiai matėsi praeitoje kadencijoje ir nėra dingusi šiandien. Seimo salėje šalia manęs sėdėjo Vilija Abramikienė, kuri, nors buvo vienoje frakcijoje su manimi, visais vertybiniais klausimais balsavo kartu su valstiečiais. Tuo metu opozicijoje buvo žmonių, kurie balsavo su manimi ir de facto tapo mano frakcijos kolegomis.
Dabartiniame Seime individualistinio mąstymo pusėje yra didelė dalis Tėvynės sąjungos frakcijos, pusė liberalų, trečdalis „Vardan Lietuvos“ bei trečdalis socialdemokratų. Atitinkamai likusieji – kolektyvistai.
Liberali demokratija buvo pirmosios pramoninės revoliucijos rezultatas. Tačiau šiandien, ketvirtosios pramoninės revoliucijos kontekste, kyla klausimas, ar ji gali išlikti. Demografinė krizė stabdo ekonomikos augimą, todėl ateities kartos nebebus turtingesnės už ankstesnes. Tai verčia keistis pačią kapitalizmo logiką.
Kitas iššūkis – socialiniai tinklai. Jie leidžia kiekvienam tapti informacijos kūrėju, tačiau skirtingos „tiesos“ trukdo susiformuoti bendram diskusijos pagrindui. Šis procesas skatina pyktį ir nusivylimą, todėl stiprėja nacional-populizmas, kuris, būdamas vidurinės klasės kokainu, vilioja individualistinio mąstymo žmones pereiti į kolektyvinį modelį.
Kolektyvinio mąstymo šalys, tokios kaip Kinija ar Rusija, taip pat stiprėja, didindamos spaudimą liberalios demokratijos sistemai.
Istoriškai kolektyvinis mąstymas žmonijai yra natūralus, o individualistinis modelis ir demokratija – išimtis. Tačiau lieka didelė viltis, kad kolektyvinio mąstymo nesugebėjimas efektyviai kurti gali tapti liberalios demokratijos išsigelbėjimo ratu.
