Mano paskutinis FB postas sukėlė audrą ir įdomias interpretacijas, todėl tebūnie tai priežastis diskusijai. Dvi dienas buvome auklėjami suprasti, kad alžyrietė yra interlytė, ir kad nieko nesuprantame apie gyvenimą ir mokslą. Šiandien, kai alžyrietė jau ne interlytė, ateiname į tašką, kuriame regime dabartinės identiteto politikos, keliančios vis rimtesni pasipriešinimą, simptomus.
Istorija moko, kad laimingiausios tos visuomenės, kurios remiasi lygybe, teisingumu ir nuomonių pliuralizmu, kitaip sakant, pagarba visiems jos nariams. Tu ir aš, kaip ir kiekvienas kitas asmuo su savo unikaliais patyrimais, mintimis ir ambicijomis, sudaro sveikos visuomenės pagrindą.
Būtent todėl labai aiškiai palaikau ir vienos lyties asmenų teisę tuoktis; ir visokeriopai pasisakau už LGBTQIA+ bendruomenės teises. Lygiai taip pat, man svarbios ir kitų – vaikų, neįgaliųjų, vyresnio amžiaus asmenų, kitų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu silpnesnių žmonių, grupės. Vis dėlto bendras paveikslas nėra itin paprastas.
Individualistinė politika, kurios dėka gyvename pasaulyje, kuriame priimamas kiekvienas asmuo, nugalėjo JAV ir kitose Vakarų šalyse.
Koks esminis dabarties žmogaus tikslas? Savirealizacija. Mūsų seneliams būtų nesuprantamas klausimas, „ar tau patinka tavo darbas“. Mums tai pirmas klausimas darbo pokalbyje. Tikrai nedidelis skaičius sadomazochistų šiais laikais sutiktų gyventi „tradicinėje“ santuokoje, kurioje dar taip neseniai gyveno mūsų seneliai ar net tėvai.
Vis dėlto garantavęs žmogui daugybę asmeninės savirealizacijos laimėjimų bei leidęs skleistis kiekvieno (na, beveik kiekvieno) asmenybei, individualizmas palaipsniui pradėjo ryti pats save.
Laimėjęs individualizmas ėmė siekti pasitenkinimo per subjektyvų savęs identifikavimą, o tai jau veda prie objektyvios tiesos erozijos. Dabar vis dažniau tiesa yra ne tai, ką matai, o tai, kas patinka. Ar XY chromosomos ir vyriškas testosterono lygis parodo vyrišką lytį ar pasas išduotas Alžyre? Kiekvieną kartą renkiesi „tikėti mokslu“ ar ne.
Jau plika akimi matome, kad Vakaruose blunka socialinį audinį formuojantys apmatai, ir tai gimdo itin gilią krizę, kuri savo ruožtu iššaukia visą eilę kitų, papildančių krizių. Norime mes to ar ne, mums teks priimti įvairiausias, pradedant, tarkime, Vakaruose plintančia depresijų epidemija, kas yra individualistinės politikos pasekmė – mes juk socialinis sutvėrimas.
Olimpinių žaidynių moterų bokso ringe regėtas vaizdas yra geriausias dabarties įtampų pavyzdys.
Tai, kad toks reginys bendrai buvo įmanomas, lėmė POLITINIS olimpinio komiteto sprendimas. Todėl jis sulaukia politinių vertinimų. Tikrai negaliu pasakyti, kokia lytimi bus identifikuojama alžyrietė tuo metu, kai skaitysite šį tekstą. Diskusijos pradžioje ji buvo interlytė, dabar jau paskelbta kaip turinti lytinio vystymosi sutrikimų. Teigiama, kad interlyčių yra apie 0,018 proc. žmonių, dar kažkoks nežinomas procesas turi kitų lytinio vystymosi ypatumų.
Vis dėlto daugiau nei pusė žmonijos yra akivaizdžiai moterys. Bet ar jos irgi turi teisę į lygybę? Ar sportininkės, besiruošusios visą savo gyvenimą boksui su kita moterimi, bet galiausiai ringe susidūrusios su neapibrėžtos lytinės tapatybės asmenimi, ir „dėl paso“ moterų ringe teisių neturi?
Šis ir visa eilė kitų identiteto politikos prieštarų veda prie nesąžiningos, visuomenės pažangai kenkiančios politikos. Ir būtent čia slepiasi pagrindinis visos šios istorijos momentas.
Kaip alžyrietės dešinė talžo varžovių nosis, stebi visas pasaulis.
Bet visi regi skirtingus dalykus: tylioji dauguma, kuri formuoja kiekvienos visuomenės stuburą, ringe mato tik perspaustą identiteto politiką ir daro savo išvadas. Tos išvados gimsta tyloje prie ekranų, persikelia į privačias diskusijas virtuvėje, o atėjus laikui tampa balsais už radikalias politines jėgas.
Bet kuri perspausta politika neišvengiamai sukelia eilę nenumatytų ar sunkiai numatomų padarinių. Konkrečiu atveju privalome kalbėti apie tokios perspaustos identiteto politikos pasekmes liberaliai demokratijai. Paradoksalu, bet pergalių bokso ringe pasekmes labiausiai pajus tie, kurie pasisako už lygias žmogaus teises visiems, nes tylioji dauguma, kai kalba pasisuks apie mažumų teises, prisimins tik talžomą moterį. Ir balsuos prieš tai, ką jie vadina „žmogaus teisėmis“.
Beje, panašias įtampas tikrai sukels ir svarstymuose išlindęs Rusijos propagandos akcentas. Tingiam protui visada viską lengviausia nurašyti Rusijos propagandai. Bet tikrai privalu pasikapstyti giliau ir suprasti, kad Rusija tik nuraškė žemai kabantį vaisių. Tai du skirtingi dalykai.
Pradėti tokią savianalizę vertėtų nuo bandymo atsakyti į klausimą, o kiek milijonų naujų rinkėjų savo šalyse, visa tai matydami, gavo prorusiškos ir žmogaus teises paminančios partijos? Visuomenė nėra teisi vien tada, kai balsuoja už „teisingas partijas“.
Kaip, beje, apie tiesą nieko esminio nepasako ir vadinamieji „fake news“ skyreliai žiniasklaidoje. Tokios ir panašios rubrikos teliudija, kad kova už tiesą pralaimėta, nes TIESA, deja, mažai kam įdomi. Ir ji vienodai neįdomi tiek tiems, kurie kairėje, tiek tiems, kurie dešinėje. Dabar kiekvienas socialinėje erdvėje ieško ir randa tik tai, kas patvirtina jo nuomonę, o ne redakcijų savininkų „tiesą“, tuo labiau kai „faktus“ kas kelias dienas reikia keisti.
