Pristatyta ilgai laukta Mario Draghi parengta ES konkurencingumo ataskaita, kurioje analizuojama, kodėl ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos, bei raginama daugiau investuoti ir skolintis. Ataskaita pilna apokaliptinių prognozių, o jos išvados –gąsdinančios, nors apie tai mes su Jumis kalbėjome ne kartą. Pripažįstama, kad ES susiduria su egzistenciniais iššūkiais, ir jei ji nesugebės sėkmingai konkuruoti globalioje arenoje, bus pasmerkta lėtai agonijai.
Anksčiau Europą saugojęs JAV gynybos skėtis suteikė galimybę atlaisvinti didelę dalį gynybai skirtų nacionalinių biudžetų, finansus nukreipiant ekonominės gerovės prioritetams. Tačiau dabartinė pasaulio tvarka užleidžia naujai, daug labiau nenuspėjamai realybei. Pamatai, ant kurių buvo statoma ES esmės supurtyti.
Pigių rusiškų dujų nebėra, o energijos kainos smarkiai išaugo, ir nors piką jos jau pasiekė, Europos kompanijos už elektrą vis dar moka du ar tris kartus daugiau nei JAV, o gamtinių dujų kainos yra keturis – penkis kartus didesnės. Tokį kainų skirtumą lemia ne tik gamtinių išteklių trūkumas, bet ir fundamentalios bendros energijos rinkos problemos – rinkos taisyklės neleidžia išnaudoti visos švarios energijos teikiamos naudos, kuri galėtų atsispindėti sąskaitose už energiją Nors vidutinės trukmės laikotarpiu situacija turėtų gerėti dėl didėjančios atsinaujinančių išteklių energijos dalies, iškastinis kuras ir toliau vaidins pagrindinį vaidmenį nustatant energijos kainas bent jau likusią šio dešimtmečio dalį.
Tuo pat metu spartaus pasaulinės prekybos augimo era baigiasi, ES kompanijos susiduria su stirpia konkurencija ir mažesne prieiga prie užsienio rinkų. Maždaug ketvirtadalis ES kompanijų pripažįsta, kad joms sunku rasti reikiamų įgūdžių turinčių darbuotojų, ypač vadovų, be to, jos gerokai mažiau išleidžia moksliniams tyrimams ir inovacijoms. Eksporto iš ES paklausa menksta, smunka ir jos padėtis pažangiųjų technologijų (pvz., dirbtinio intelekto) srityje – tik keturios iš 50 geriausių pasaulyje technologijų kompanijų yra iš Europos, o nuo 2008 iki 2021 metų beveik trečdalis Europoje įkurtų „vienaragių“, kurių vertė yra didesnė nei 1 mlrd. JAV dolerių, persikėlė į JAV.
ES augimas ir investicijos atsilieka nuo dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų JAV ir Kinijos, milijardais investuojančių į savo pramonę ir žaliąsias technologijas. Pajamos vienam gyventojui nuo 2000 metų JAV išaugo beveik dvigubai daugiau nei Europoje, ir, bent jau šiuo metu, nėra šansų, kad tokia tendencija pakistų. Be to, Europa sparčiai sensta, dėl ko iki 2040 metų darbo jėga kasmet sumažės beveik 2 mln. Taigi, siekdama skatinti augimą ir didinti savo konkurencingumą, Europa turės labiau pasikliauti produktyvumu.
Siekiant atkurti tvarų augimą ir konkurencingumą, M. Draghi ataskaitoje įvardijamos trys svarbiausios sritys: pirma ir svarbiausia – telkti bendras pastangas, kad būtų panaikintas inovacijų atotrūkis nuo JAV ir Kinijos, ypač pažangių technologijų srityje, antra – įgyvendinti bendrą anglies dioksido mažinimo ir konkurencingumo planą, ir trečia – didinti ES saugumą ir mažinti priklausomybes nuo trečiųjų šalių.
Visa tai turi kainą.
Siekiant skaitmeninti ekonomiką ir pereiti prie žaliųjų technologijų, didinti gynybinius pajėgumus, investicijų dalis kasmet turėtų sudaryti iki maždaug 5 proc. europinio BVP. Tai – precedento neturinti ambicija (palyginimui, papildomos investicijos pagal Maršalo planą 1948 – 1951 metais siekė maždaug 1 – 2 proc. BVP kasmet). Tokiam lygiui pasiekti kasmet prireiktų iki 800 mlrd. eurų papildomų investicijų. Jeigu tai nebus padaryta, ES teks rinktis arba saugumą, arba konkurencingumą, arba vadinamąją žaliąją transformaciją, o tai nuves į pražūtį.
Ataskaitoje ES skatinama geriau išnaudoti bendrąją rinką, apjungti pramonės, prekybos ir konkurencingumo politikas ir sukurti pramonės strategiją, apimančią bendrą energijos tinklą, bendrus karinius pirkimus, pažangias darbuotojų mokymo programas ir kt. Pažymint, kad ES priklauso nuo kelių svarbių žaliavų tiekėjų, tokių kaip Kinija, ataskaitoje taip pat raginama sudaryti daugiau lengvatinių prekybos susitarimų ir investuoti į šalis, kurios galėtų tapti alternatyviomis strateginių išteklių tiekėjomis.
ECB prezidentė Christine Lagarde į ES konkurencingumo ataskaitą sureagavo pasakiusi, kad už struktūrines reformas atsakingas ne centrinis bankas, o vyriausybės. Vadinasi, gaivinant ES ekonomiką valstybės narės turės veikti pačios. Tai, savo ruožtu, reiškia, kad veiksmus tarpusavyje koordinuoti teks 27 atskiroms veikėjoms, o kai bando susitarti tiek daug valstybių, lauk chaoso. Bet kokias pasiūlymų perspektyvas apsunkina vien jau susiskaldymas tarp Vokietijos ir Prancūzijos – ką jau kalbėti apie tai, kad daugeliui M. Draghi pasiūlymų reikia vienbalsio valstybių narių pritarimo. Kylant kraštutinės dešinės partijoms bet kokios pasiūlymo judėjimo į priekį aplinkybės sunkiai tikėtinos. Galbūt todėl, pats M. Draghi prisipažino, kad įsivaizduodamas, kas laukia ES, jei nieko nebus daroma, sapnuoja košmarus.
Košmarų nebus, nes ateitis visada nebūna ta, kurią prognozuoja optimistai ar skeptikai. Tai visada vidurys.
