Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Lietuvos užsienio politikos realijos povirusiniame pasaulyje

Šalių santykiai epochoje po viruso nepasikeis. Valstybių požiūrį į save, kaimynus ir užsienio politikos tikslus toliau diktuos jų geografija. Jungtinės Amerikos Valstijos toliau liks sala, saugoma dviejų vandenynų ir grėsmės nekeliančių Kanados ir Meksikos.

Kiekvienas Prancūzijos prezidentas toliau bus priverstas likti golistu, nes šalis, turinti kaimynystėje Vokietiją, ieškos balanso su tokiomis galiomis kaip Rusija. Rusiją į priekį stumia nesaugumo jausmas.

Tendencijos, kurios vedė į priekį tarptautinius santykius, niekur nedings, tik akseleruosis. Lietuva atsakymus dėl naujai besiformuojančios realybės turėjo sau pateikti jau vakar. Dėl viruso šis iššūkis tampa tik dar labiau neatidėliotinas.

Pagrindinė naujojo pasaulio tendencija – Jungtinės Amerikos Valstijos išeina. Per visą savo atkurtos nepriklausomybės laikotarpį Lietuva gyveno JAV sukurtoje tarptautinių santykių pasakoje, pavadinta Breton Vudso tvarka. JAV suformuoti tarptautinės prekybos ir saugumo institutai, tokie kaip Pasaulio prekybos organizacija ir NATO, šios šalies laivyno saugoma tarptautinė prekyba bei didžiausia rinka pasaulyje užtikrino ne tik pergalę šaltajame kare, tačiau ir paskutinių trisdešimties metų pasaulinę tvarką. Tačiau ši tvarka, dėka kurios išaugo kylančios rinkos, visų pirma Kinija, nebeatitinka JAV nacionalinių interesų ir, nepriklausomai nuo to, kas taps JAV prezidentu ateityje, bus metodiškai griaunamos.

Visų pirma dėl milenialsų – pirmosios amerikiečių kartos po karo, gyvenančios blogiau nei jos tėvai ir jau tapusios didžiausia rinkėjų grupe šalyje. Jie pikti ir nusivylę. Kai milenialsų eilės nutįs prie balsadėžių, pirmąja jų auka taps dabartinė pasaulinė tvarka. Jei Lietuva nenori vieną dieną netikėtai atsibusti be JAV saugumo garantijų, ji turi rasti ir išgryninti pliusus, kurie leistų išlaikyti JAV dėmesį.

Mitus apie ES solidarumą ar baubus apie kuriamus bendraeuropiečių rasę palikime besiginčijantiems federalistams ir euroskeptikams. Europos Sąjunga – tai nacionalinių valstybių sąjunga. Esminė Europos Sąjungos institucija – ES Taryba, kurioje kuriama Sąjungos politika ir kur šalys narės nagais ragais kovoja už savo interesus. Dėl institucinių trūkumų, demografijos iššūkių ir ekonomikos, priklausomos nuo eksporto, dabartinis pusiau nėščios ES modelis gyvena paskutines dienas. Lietuvai jau artimiausiu metu teks aiškiai artikuliuoti, kokios Europos Sąjungos institucinės sanklodos ar eurozonos ji nori ir koks jos tikrasis požiūris į tokius klausimus kaip įstatymo viršenybės principo laikymasis. Dabartinė Lietuvos ES klausimų vadyba nebeveiks.

Geografija mums diktuoja, kad Lenkija negali nebūti viena iš pagrindinių mūsų sąjungininkų. Tačiau tai, kad dabartinė jos pozicija priešiška Rusijai, nedaro jos teisia kituose klausimuose. Priešiškumas šovinistinei Rusijai čia padiktuotas ne noro kovoti už demokratines vertybes, tačiau už siekį dominuoti Rytų ir Centrinėje Europoje. Lenkijos orbanizacija grasinanti mums dideliais iššūkiais saugumui ateityje, nėra Lietuvos interesas.

Rusija yra baili, silpstanti šalis. Savo jėgai demonstruoti ji turi dar 5–6 metus, iki laikotarpio, kai 2024–2026 metais Sovietų Sąjungoje išsilavinimą gavę rusai vienas paskui kitą išeis į pensiją. Po devyniasdešimtųjų talentingesni inžinieriai, programuotojai ar mokslininkai jau seniai dirba Vakaruose. Esama švietimo sistema naujo techninių specialybių žmonių derliaus nežada. Šalyje, kurioje didžioji dalis infrastruktūros sukurta dar Sovietų Sąjungos laikais, tokias pasekmes nuspėti nesudėtinga.

Nusidėvėjimui artėjant kritinės ribos link, tiesiog nebebus kam taisyti gendančios infrastruktūros ar kurti naujų ginklų. Plintančios skalūnų technologijos, atsinaujinanti energetika bei sankcijos naikina Rusijos eksporto pajamų šaltinį. Tuo pačiu Rusijos istorija yra absoliučiai cikliška: betvarkės laikotarpis (vadinamoji smuta), kurią galiausiai nutraukia atėjęs caras, stipria ranka (su specialiųjų tarnybų pagalba) sukuriantis politinę vertikalę. Prasideda ekspansijos laikotarpis. Carui mirus, šalis vėl pasineria į smutą. Rusijoje, kurioje tarp Kremliaus bokštelių vyksta kova dėl mažėjančių resursų, artėja smuta. O silpstanti Rusija tampa dar didesne grėsme visiems.

Didžiausias mūsų užsienio politikos vidutinio laikotarpio iššūkis šioje naujai besiformuojančioje pasaulio tvarkoje yra išmokti nebepriklausyti nuo „sūrelių konjunktūros“ – „užtai galėsime eksportuoti daugiau sūrelių“, o tapti liberalių demokratinių vertybių gynėja. Tokia politika turi tapti mūsų Mannerheimo linija 21 amžiuje.

Svetainės turinys apsaugotas