Mums dažnai sunku iki galo suprasti politinį lauką, įsivyravusį Vakaruose ir palaipsniui ateinantį iki mūsų. Mes esame Vakaruose jau įvykusios savęs revoliucijos liudininkai. Šios revoliucijos suvokimas leidžia suprasti giluminius procesus, skaldančius Vakarų, taip pat ir mūsų, visuomenes. Prieš šią revoliuciją, esą, šiuo metu kovoja Rusija Ukrainoje. Šios revoliucijos nebyliais liudininkais mūsuose yra koučingo knygos perkamiausių topuose bei eilės pas psichoanalitikus.
Savęs revoliucija yra savęs supratimo ir sąmoningumo revoliucija. Kaip asmuo save supranta visuomenėje, apie savo laimės supratimą bei ką reiškia būti autentišku savimi ir save realizavusia asmenybe.
Vakaruose gyvenantys siekia tapti save išreiškiančiomis ir realizuojančiomis asmenybėmis – jie tai vadina laime. Tokio savęs supratimo, noro save laisvai išreikšti ir realizuoti mes neturėjome niekada istorijoje. Pavyzdžiui mūsų seneliai niekada nebūtų supratę klausimo „ar tau patinka darbas, kurį tu dirbi“. Darbas jiems buvo priemonė uždirbti pinigus, reikalingus pramaitinti šeimai. Dabar gi šis klausimas tapęs natūraliu ir netgi privalomu – kiekvienas dirbantis jam nepatinkantį darbą tai aiškiai reflektuoja ir bent jau paburba į jį eidamas.
Savęs supratime mes tapome visiškai kitokie nei mūsų seneliai ir proseneliai.
Šios revoliucijos priežasčių reikia ieškoti keliuose istoriniuose lūžiuose.
Mūsų protėviams pasaulis buvo duotybė, besiremianti iš Dievo (prieš tai Dievų) duotomis taisyklėmis, žmonių tikslu kuriame buvo laikantis šių taisyklių nugyventi jam lemtą gyvenimą. Moraliniai kodai čia būdavo transcendentiniai – duodami iš kažko aukščiau nei materialus pasaulis. Šis nuolankumas žadėjo atpildą pomirtiniame. Gyvenimo atsakymai buvo randami aplink supančiame pasaulyje, kuris, dėl gamtos cikliškumo būdamas ciklinis, leido žmogui suprasti Dievo taisykles, prie jų prisitaikyti ir sugyventi bendruomenėje, nes tai buvo jo išlikimo klausimas.
Technologiniai atradimai ir ekonominiai pasikeitimai visuomenėse sugriovė šias nusistovėjusias hierarchines struktūras. Jie suteikė galimybę žmogui nebūti gamtos ciklų ar geografijos įkaitu, kas labai greitai pradėjo atsispindėti tokių filosofų kaip Dekarto, Ruso, Nyčės, Markso ar Froido raštuose, kur žmogus vis labiau tampa centrine pasaulio ašimi.
Dabar pasaulis tapo žaliava, priemone, kurios pagalba žmogus turi galimybę kurti savo individualybę. Mes gyvename pasaulyje, kur realybę mes vis dažniau regime tik kaip dar vieną priemonę mūsų pačių kūrybos fantazijai, kur mus riboja tik mūsų fantazijos ribos. Žmogaus prigimtis tampa individualiu saviraiškos klausimu. Gera čia tai, kas daro mane laimingu. Dabartinis žmogus gyvena savęs paieškų, koučingo knygų ir nuolatinio apsilankymo pas psichoanalitikus pasaulyje.
Šis žmogus, skirtingai nuo savo protėvių, atsakymų ieško savyje, ne išorėje – Dievo taisyklėse ar gamtoje. Tuo pačiu, ši vidinė saviraiška negali būti uždaryta tik vidiniame monologe su savimi, nes žmogus save išreikšti gali tik bendruomenėje, matydamas savo ir kitų skirtumus ar bendrystes. Todėl žmogui kyla toks noras kuo individualiau save išreikšti ar kovoti už savo pažiūrų bendrystę, pasijaučiant grupės/partijos/kompanijos dalimi.
Ši savęs revoliucija, pritariame mes tam ar ne, yra naujasis Vakarų pasaulis, politinių atsakymų kuriame ieškoma per individo, kaip pasaulio centro, prizmę. Šios revoliucijos vaisių priėmimas yra skiriamoji riba nuo Rytuose vyraujančios hierarchinės, su iš išorės kildinamomis taisyklėmis. Ši riba eina net bažnyčiose – pavyzdžiui Vokietijos krikščionys demokratai patvirtino gėjų santuokas, pritariant vietos bažnyčiai ir nematant tame nuodėmės.
Būtent šios revoliucijos pasekmė yra kad sąlyginiai „Vakarai“ ir „Rytai“ gyvena skirtinguose pasauliuose ir nesupranta vienas kito, nes kalba skirtingomis pasaulio suvokimo kalbomis.
Šių dviejų pasaulių pasaulėžiūrų dvikovą mes regime ir Lietuvos politiniame lauke, kuris gali atrodyti kaip karo zona – pasaulį viena ir kita pusė regi visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, vienos lyties santuokos „tradiciniame“ pasaulyje, kildinamas iš tradicinės šeimos, susiduria su pasauliu, kuriame santuoka grįsta individualia žmogaus meile ir yra jo orumo klausimas. Tai neišsprendžiama lygtis, nes joje nėra bendro vardiklio diskusijai pradėti.
Iš tokio bendro vardiklio nebuvimo seka ir likęs politinis diskursas, nes visuomenėje nelieka sutarimo, koks yra pačios visuomenės galutinis tikslas, tuo pačiu ir kryptis.
Viena pusė pasaulio „žaidimo taisykles“ regi kaip suformuotas ir nepajudinamas, o bet koks kėsinimasis jų link – tapatinamas su jos griovimu. Būtent todėl tokia jautri reakcija. Kita pusė šį pasaulį regi priešingai.
