Naujame pasaulyje, kuriame jau gyvename, nugalėtoją lems du faktoriai – karinė galia ir technologijos.
Karinė galia bus ne tik apie karus mums įprasta forma. Tai ir apie gamybos ir prekių grandinių apsaugą, ateinančių kovų kurių mes dar nesuprantame. Iki dabar tuo rūpinosi JAV, tačiau Breton Vudso pasauliui galutinai baigiantis tai vis labiau bus kiekvienos didelės galios individualus rūpestis. Tai irgi iš esmės keis tarptautinę prekybą ir tarptautinius santykius.
Tačiau šį kartą apie kovas dėl technologijų, tiksliau, joms reikalingų žaliavų, nes kova čia nevaikiška.
Pažangios šalys šiuo metu išgyvena transformacijos laikotarpį pereinant prie modernių technologijų, įskaitant įvairiausias skaitmenines inovacijas, naujos kartos atsinaujinančios energijos gamybos įrenginius, elektromobilius ir panašiai. Nuo to kaip greitai joms pavyks diegti visas šias naujoves priklausys ne tik jų ekonominiai rodikliai, bet ir svoris tarptautinėje arenoje su visomis iš to išplaukiančiomis geopolitinėmis pasekmėmis. Kas valdys modernias technologijas ir inovacijas, valdys pasaulį. Ir čia svarbu ne tik know-how, moksliniai tyrimai ar inovacijų kūrimo potencialas, bet ir kai kas apčiuopiamo – būtent žaliavos, iš kurių visa tai gaminama.
Kinija strategiškai daug geriau pasiruošusi šiai kovai bei modernių technologijų transformacijai ir turi mažiausiai 15 metų pranašumą kritinių žaliavų gavyboje ir perdirbime. Ji turi ilgalaikę strategiją, kurioje vienas pagrindinių dėmenų yra siekis dominuoti strateginių išteklių rinkoje. Kol Europa miegojo, Kinija vykdė ilgalaikę apsirūpinimo žaliavomis strategiją, kuria buvo siekiama atkurti Kinijos kaip pasaulinės galios statusą.
Prieš maždaug 20 metų ji pradėjo įgyvendinti užsienio investicijų politiką, o tada, siekdama padidinti vidaus gamybą, pagal planą „Pagaminta Kinijoje 2025“ (būtent šis planas buvo kovos tarp JAV ir Kinijos pradžia ir atvedė Trump‘ą) taip pat įsisavino technologijas, palaipsniui išstumdama tarptautinę konkurenciją, ir sukūrė strategines pramonės šakas gynybos, mokslo ir technologijų srityse. Tam pasitarnavo ir tai, kad aplinkos apsaugos standartai Kinijoje yra ne tokie griežti, kaip Vakaruose, o gamybos sąnaudos – mažesnės.
Siekiant mažinti Kinijos dominavimą šioje srityje prieš kelias savaites ES Taryba pagaliau patvirtino Kritinių žaliavų aktą. Vis dėlto, iš karto galima pasakyti, kad to tikrai negana, ir norėdamos išlikti autonomiškomis ir konkurencingomis apsirūpinant strateginiais ištekliais, tiek ES, tiek JAV, tiek kitos Vakarų šalys turės veikti žymiai aktyviau ir agresyviau.
Žiūrim, ką turim.
Vokietijos ekonominių tyrimų instituto duomenimis, apsirūpinant 14 iš 27 svarbiausių žaliavų ES šiuo metu yra 100 proc. priklausoma nuo užsienio tiekėjų ir 95 proc. priklausoma nuo papildomų trijų svarbių žaliavų. Be to, didžioji dalis ES reikalingų kritinių žaliavų atkeliauja iš tos pačios Kinijos, kuri faktiškai turi monopolį jų gavyboje ir perdirbime, pvz., šiuo metu ES iš Kinijos importuoja 93 procentus magnio ir 86 procentus retųjų žemės metalų.
Praeitą vasarą Kinija apribojo puslaidininkių ir elektrinių variklių gamybai reikalingų galio ir germanio eksportą. Apribojimai buvo pritaikyti po to, kai JAV, ES ir Japonija apribojo lustų ir lustų gamybos įrangos pardavimą Kinijai, kad užkirstų prieigą prie technologijų, kurias gali naudoti Kinijos kariuomenė. Tokie prekybos apribojimai, o ir Kinijos monopolinė padėtis gyvybiškai svarbių žaliavų rinkoje, demonstruoja, kad ji turi galingą ginklą, kurį naudoja prekybos karuose ir vystant modernias technologijas – panašiai kaip ir Rusija iki karo Ukrainoje, kontroliuodama gamtinių dujų tiekimą į ES.
Pereinant prie modernių technologijų, ES netauriųjų metalų, baterijų gamybai svarbių medžiagų, retųjų žemės elementų ir kt. žaliavų poreikis sparčiai augs – pvz., retųjų žemės metalų paklausa vėjo turbinų gamybai iki 2030 metų padidės keturis su puse karto, o ličio, t. y. pagrindinio elektromobilių baterijų gamybai reikalingo elemento, paklausa Europos Komisijos skaičiavimais iki 2030 metų išaugs 11 kartų, iki 2050 metų – net 57 kartus.
Kinijai pradėjus puolimą kritinių žaliavų sektoriuje, kuriame jis vis labiau dominuoja ir siekia tapti hegemone, 2022 metais JAV priimtas Infliacijos mažinimo aktas, o ES Taryba tik dabar pagaliau patvirtino Kritinių žaliavų aktą, kuriame apibrėžiamos strateginės svarbos ir kritinės žaliavos bei numatomi konkretūs jų gavybos ir apdirbimo ES rodikliai, siekiant iki 2030 metų diversifikuoti ES žaliavų rinką, kad blokas šioje srityje įgautų daugiau autonomijos.
Aktas numato, kad iki 2030 metų ES turėtų būti išgauta 10 proc. (palyginti su 3 proc. šiuo metu), apdirbta 40 proc. (lyginant su dabartiniais 20 proc.) ir perdirbta 25 proc. strateginių žaliavų, taip pat ES neturėtų būti priklausoma nuo importo iš bet kurios trečiosios šalies daugiau nei 65 proc. kiekvienai strateginei žaliavai. Strateginių žaliavų sąrašą sudaro 17, o kritinės svarbos – 34 medžiagos.
Kvepia penkmečio planais. Visa ši pramonė yra sunkioji pramonė, darbas su pavojingomis medžiagomis, todėl vien leidimų gavimas statybai gali užtrukti iki 5 metų. ES laiko tiek neturi. Kaip pavyzdys – per du karo Ukrainoje metus nesugebėta pastatyti artilerijos sviedinių gamyklos.
Dar vienas svarbus įvykis kritinių žaliavų srityje yra tai, kad praeitą savaitę ES ir Norvegija pasirašė supratimo memorandumą, kuriuo pradedama strateginė partnerystė siekiant plėtoti strateginių žaliavų ir baterijų vertės grandines. Dėl ES ir Norvegijos geografinio artumo glaudesnė integracija padės sumažinti prekybos sutrikimų riziką ir padidinti bendrą ekonominį konkurencingumą.
Dėl svarbiausių žaliavų ES taip pat ruošiasi kurti strateginę partnerystę su Australija, kurioje gausu ličio – vieno svarbiausių elementų, reikalingų baterijų gamybai. Neseniai taip pat paskelbta, kad ES atidaro biurą Grenlandijos sostinėje Nuuke kartu su 22,5 mln. eurų programa, skirta investicijoms į energiją ir kritines žaliavas Danijos teritorijoje. Iki šiol ES jau yra užmezgusi partnerystes su Argentina, Čile Kanada, Kazachstanu, net keliomis Afrikos valstybėmis ir Ukraina.
Ar viso to pakankama siekiant atsverti Kinijos užimamą strateginę poziciją kritinių žaliavų rinkoje? Tikrai ne, nes Kinijos, kuri milžiniškomis investicijomis ir ilgalaikėmis sutartimis siekia strategiškai užsitikrinti reikalingų žaliavų importą, visų pirma, iš Afrikos šalių, dominavimas joje yra toks ryškus, kad jį atsverti galėtų nebent prieš Kiniją susivienijęs likęs pasaulis, kuris į varžybas dėl kritinių žaliavų gerokai smarkiai pavėlavo.
Norint laimėti šias varžybas Vakarams prireiks daug agresyvesnių pastangų žaidžiant pagal gerokai griežtesnes, savo pačių, o ne Kinijos sukurtas taisykles.
