Tapau Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu. Man tai buvo svarbus žingsnis, todėl užtruko.
Pamačiau, kad bendruomenė mane priima. Tai jutau važinėdamas į susitikimus skyriuose po Lietuvą bei reitinguojamas rinkimų laikotarpiais. Esu jums visiems už tai dėkingas ir jaučiuosi įsipareigojęs eiti pirmyn.
Antrasis argumentas, privertęs jungtis į šią politinę bendruomenę, buvo iš esmės besikeičiantis politikos turinys. Matau, kur link juda nuotaikos Lietuvoje ir pasaulyje. Tai, ką atnešė liberalizmas gerąja šio žodžio prasme, mirė. Dabar stebime, kaip miršta neoliberalizmas — itin prasta „gerojo“ liberalizmo atmaina. Radikalumas palaipsniui tampa centristine pozicija. Vėliau visa tai mums visiems kainuos labai brangiai. Tokiu metu noriu būti partijoje, kad galėčiau sau pasakyti, jog nebuvau pasyvus stebėtojas.
Trečia priežastis — pati partija. Ji, mažų mažiausiai, nevykusiai kaltinama „liberalizmu“. Vis dėlto, jeigu vakarietiškos vertybės yra „supuvęs liberalizmas“, tai kas, ponai ir ponios, esame mes, jei ne Vakarai?
Tėvynės Sąjunga yra politinės Europos liaudies partijos šeimos narys ir kaip tokia aiškiai įsipareigojusi europinėms vertybėms.
Negi Vokietijos krikščionys demokratai jau ne krikščionys vien todėl, kad jų valdymo metais šalis priėmė Stambulo konvenciją ir išplėtė seksualinių mažumų teises? Ar tikrai Vakarų krikščionybė prieštarauja konservatizmui ir ar tikrai mūsų konservatizmas turi būti toks pat kaip rusiškų stačiatikių popų klerikalizmas? Kategoriškai su tuo nesutinku. Esu už vakarietišką demokratiją, kuri remiasi Kristaus žodžiais ir Evangelija, o ne piktais Senojo Testamento žodžiais.
Esu už vakarietišką krikščioniškąją demokratiją, kurioje išskirtinai svarbus socialinis aspektas. Esu už tvirtą ranką užsienio politikoje, ginant bendras demokratinių Vakarų vertybes, o ne pataikaujant tiems, kurie skaldo Europą ir taip grasina Lietuvos laisvei.
Už tokius dalykus ir pasisakysiu dirbdamas partijoje. Esu jūsų ir su jumis. Kvieskite, kalbėkimės.
