Šiomis dienomis jaučiamas nerimas kyla dėl pasimetimo kas vyksta. Jausmas, kad baigiasi suprantamas pasaulis. Buvau VIENINTELIS Lietuvoje kuris jums šiuos 4 metus sakiau, kad toks momentas ateis. Parašiau Jums apie tai knygą, kuri taip ir vadinasi. Sakiau kuo gresia kraštutinės dešinės pergalės – ateina beždžionių su granatomis laikas. Pakalbam dar kartą.
Šimtmetis nuo 1789-ųjų Prancūzijos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914-aisiais buvo epocha, kurioje triumfavo racionalumas, tikėjimas pažanga, laikotarpis, kai civilizacija skleidėsi kaip imperijos, idėjos, ideologijos ir ambicijos. Žmogaus proto ir galios epocha, kuomet Vakarai tikėjo, kad ateitis priklauso jiems. Tai priveda prie dviejų pasaulinių karų.
20 amžius prasidėjo 1945-aisiais. Amerikos ir Europos elitas, patyręs du pasaulinius karus natūraliai nusprendė sukurti pasaulį, kuriame „niekada daugiau“ tai nepasikartos. Tai tapo jų religija – kad fašizmas, karas ir genocidas niekada nebegalės grasinti žmonijai. Civilizacija visada save apsibrėžia pagal tai, kokius tabu ji turi. “Niekada daugiau” suformavo politinio elito baimes, vertybes, moralinius įsakus ir veikimo logiką – su JAV kietos ir minkštos galios pagalba.
Bet šis iš pirmo žvilgsnio kilnus tikslas netruko pavirsti viską ryjančia neigimo manija – ideologija, kuri pirmiausia apibrėžia ne tai, ką giname, o tai, prieš ką kovojame.
Logika rėmėsi keliais mąstytojais – Karlu Popperiu ir Theodoru Adorno, kurie įtikino elitą, kad pagrindinis autoritarizmo ir konfliktų šaltinis pasaulyje yra „uždara visuomenė“. Tokiai visuomenei, būdingi „stiprūs faktoriai“: tvirtos tikėjimo sistemos, absoliutūs tiesos teiginiai, griežti moralės kodai, stiprūs tarpusavio ryšiai, bendruomeninės tapatybės ir ryšys su vieta bei praeitimi – visa tai, kas formuoja žmonių meilę, atsidavimą ir lojalumą, jungiantį visuomenes į darnias visumas.
Todėl pokario projektas tapo šių uždarų visuomenių sienų ir stiprių faktorių griovimu visiems laikams. Turėjo rastis „atviros visuomenės“ vizija – pasaulis, kuriame dominuoja silpni faktoriai: tolerancija, dialogas, lygybė ir nesibaigiantis vartojimas. Tai visada buvo priemonės valdyti žmones.
Norint visuomenes ir žmones padaryti “atvirais” reikėjo keisti ir pačią politikos prigimtį. Konfliktų baimė reikalavo pašalinti bet kokią fundamentalią konfrontaciją iš politikos, paverčiant ją paprasta vadybos funkcija ir biurokratinėmis procedūromis.
Todėl politika buvo depolitizuojama, paverčiant ją tuščių, neturinčių realios prasmės žodžių junginiu. Įsigalėjo politinio korektiškumo dogma. Lietuvoje geras politikas yra tas, kuris kalbėdamas nepasako nieko. Todėl Nausėda gali tapti prezidentu. Keli, kurie drįsta sakyti tiesą į akis, tampa maldeikiais(-ienėmis) arba žemaitaičiais. Iš čia atsiranda “ekspertai ir politologai” televizijose – jų paskirtis yra depolizavimas ir minios valdymas paaiškinat, kaip ši turi mąstyti.
Pergalė Šaltajame kare politiniam elitui tik įrodė jų veiksmų teisingumą. Dabar reikėjo šį šabloną perkelti likusiam pasauliui ir pasiekiant „istorijos pabaigą“. Kaip manot, apie ką yra dabar linksniuojami USAID ar Sorošo fondai?
Tai vyko ne tik valstybių, bet ir tarptautiniu lygiu. Tarptautinės organizacijos Europos Sąjunga, NATO, TVF, Pasaulio bankas – visa tai šio projekto dalis, kur prieštaravimai tarp valstybių sprendžiami depolitizuotų biurokratinių institucijų priemonėmis.
Tai niekada nebuvo reptiloidų sąmokslas. Tai visada buvo siekis negrįžti į 20 amžiaus pradžią. Utopinis siekis pasitelkus abejotinas priemones. Nes jis rėmėsi viena iliuzija, kuri vienija visas utopijas – žmogaus racionalumu.
Žmogus nėra racionalus, jis emocinis gyvūnas, kuriam reikia prigimtinių stiprių dalykų – stiprios vedančios valdžios, kietos politikos, gebančios atsakyti į jo klausimus sunkią valandą ir savęs identifikacijos bendruomenėje. Pridėkite prie to pyktį dėl neveikiančių biurokratizuotų institucijų, vis silpnėjančio vidurinio sluoksnio neviltį ir nieko negebančius pakeisti politikus – laiko klausimas, kai tai sprogs. Prie viso to prisideda ir religijos krizė, kuri nebegeba būti vieta, kur žmogus randa užuovėją ir bendrumą su kitais.
Visas šis vakuumas stūmė žmonės į priešingą ekstremumą.
Ir todėl pasaulis sulaukė kontrrevoliucijos. Ją pradėjo Rusija prieš kelis dešimtmečius, atmetusi šį projektą – pas mus tai vadinama Rusijos propaganda. Trumpas yra tik šios kontrrevoliucijos epopėja, jis žymi 21 amžiaus pradžią.
Mūsų akyse griūva viskas, ką pokario elitas taip kruopščiai statė. Ryšys su tauta, istorija, tapatybė pasirodė esąs stipresnis už bet kokią biurokratinę schemą ar technokratinį algoritmą. Į sceną grįžta stiprieji faktoriai – nuo alfa patinų ir jų valios sprendimų politikoje iki kietosios galios tarptautinėje arenoje. Mes keikėm boksininką moterų rungtyje olimpiadoje, o atgalios gauname karą.
Nėra klausimo ar mes sulauksime karų ir kitų negandų – tam tereikia atsiversti istorijos vadovėlius. Utopija pakeisti žmonių prigimtį žlugo.
Liūdniausia, kad alternatyvą visai šiai utopijai žmonės mato tik kraštutinėje dešinėje – centristinės jėgos juos apgavo ir nuvylė. Nes kraštutinė dešinė nėra atsakymas – kraštutinė dešinė yra oligarchija, kuriame vidutinis sluoksnis dar labiau kenčia.
Technooligarchai, pasikinkę Trumpą, tuoj visiems tai įrodys.
