·
Prezidento rinkimų rezultatai Lenkijoje turės daug mažesnį poveikį Lietuvos–Lenkijos santykiams, nei sufleruoja antraštės. Realus trikdis atsirastų tik tuomet, jei prezidentas blokuotų vyriausybę ir vidaus politikos sąstingis persimestų į užsienio politiką.
Lietuvos–Lenkijos santykiai apskritai neturi būti rinkimų kintamasis. Jie per svarbūs regiono saugumui – būtent todėl Maskva jau šimtmečius nuosekliai mėgina juos skaldyti.
Klausimas kitur – kodėl, nepaisant gerų oficialių santykių, gražių kalbų vis dar atsimušame į nematomą stiklo sieną tarpusavio santykiuose. Ir čia namų darbai abiem tautoms.
Dažnai valstybių savivoką formuoja du veiksniai: pirmieji dešimtmečiai po valstybės gimimo ir identifikacija „ne jie“. Britai – „ne prancūzai“, ukrainiečiai – „ne rusai“. Europos tapatybę kalė kova su Osmanų imperija. Lietuviams schema ypač ryški: tarpukario ginčas dėl Vilniaus ir šimtmečių bendra istorija įskiepijo „ne lenkas“ refleksą. Giliai širdyje lietuvis pirmiausia – „ne lenkas“, ne „ne rusas“. Lenkai taip pat nešiojasi senas nuoskaudas mūsų atžvilgiu.
Visa tai – didžiausias iššūkis mūsų santykiams su Lenkija, o ne rinkimų aritmetika.
Mums reikia stiprios, bet demokratinės Lenkijos. Demokratinė Varšuva – Centrinės Europos variklis ir ES galios centras; autoritarinė Lenkija būtų didelė Vengrija ir galvos skausmas visiems kaimynams. Šie rinkimai nepasuko jos autoritarizmo link: vienos partijos kultas, grasinęs prieš kelerius metus, negrįžta. Todėl – ramiai. Vidaus peštynės – jau ne Lietuvos pupos.
Dabar norisi demokratinės Lenkijos lyderystės mūsų regione, visų pirma Trijų jūrų strategijos rėmuose. Šis formatas galimybė mūsų regionui ir Lietuvai daugelyje sričių. Dabar gi vis labiau matome, kaip Varšuva kryptingai paverčia save valstybės-forto modeliu. Tai diktuoja jos istorinė patirtis II Pasaulinio pradžioje, kai ją užpuolė Vokietija ir Rusija. Geografija nesikeičia, todėl tokias pamokas mokytis reikia, bet ateitis Lenkijai kelia ir lyderystės regione iššūkius.
