Konservatizmo politinė mintis pasaulyje išgyvena dvejopą laikotarpį. Parlamentų vietų skaičius byloja apie politinį renesansą, tačiau tuo pat metu vis labiau ryškėja kelios besiformuojančios konservatizmo rūšys, tarp kurių nesiliauja didėjusi praraja.
Viena jų tradicinė, besiremianti bendruomene, tradicija, institucijomis, istorinės patirties svarba ir papročiais. Kita – naujoji konservatizmo atšaka, kurios atstovai dažnai vadinami kraštutiniais dešiniaisiais. Ji iš esmės yra kartų konflikto išdava, įrankis, kurio griebiasi vyresnioji karta, siekdama diegti „tradicines vertybes“ jaunajai kartai.
Vienas didžiausių 20 amžiaus mąstytojų Isaiah Berlinas savo garsiojoje esė „Dvi laisvės sąvokos“ išskyrė dvi laisvės sampratos skirtis Vakarų politinės minties istorijoje – egzistuoja, anot jo, negatyvioji laisvė (laisvė nuo ko nors, t. y. išorinių trikdžių) ir pozityvioji laisvė (laisvė save determinuoti ir siekti savo gėrio).
Panašios takoskyros formavimąsi vis labiau regime ir konservatizmo politinėje mintyje.
Pozityvusis konservatizmas – tai gyvenimo filosofija su platesniu požiūriu į socialinę tikrovę, prasidedanti socialinio žmonių elgesio aiškinimo srityje. Daugiau nei tradicine politine mintimi ją daro tai, kad joje nepostuluojama vadinamoji utopija, o tikslu ir priemone tampa pats politinis procesas ir atsakymų paieška.
Naująjį, vis dar besiformuojantį kraštutinį konservatizmą galime atitinkamai vadinti negatyviuoju. Jis dažnai laikomas reakcija į tradicinio konservatizmo negebėjimą atsakyti į šios dienos iššūkius – jis tartum esąs toks pat, tik labiau išgrynintas konservatizmo pusbrolis. Tačiau polinkis į utopiją, būdingas šiai politinei srovei, ir pastangos siekti jos pasitelkiant socialinę inžineriją realiai yra kairės minties vaisius. Tai patvirtina ir didžioji jos rinkėjų bazė, atėjusi iš krizę išgyvenančios kairės.
Ypač įdomios pačios šios ideologijos šaknys. Greitėjant šių dienų pasauliui dalis visuomenės jaučia, kad jiems darosi vis sunkiau perduoti savo vertybes ir gyvenimišką patirtį tiek vaikams, tiek ir apskritai jaunajai kartai. Tėvams ima atrodyti, kad jaunoji karta gyvena jau kitoje socialinėje tikrovėje. Tuo pačiu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje jie praranda aiškumą dėl savo pačių gyvenimo.
Puikus tokios realybės pavyzdys – požiūris į homoseksualių asmenų santuokas. Z kartai tokia santuoka priimtina jau kaip gyvenimo norma, todėl ji net nelabai supranta, dėl ko kyla toks klausimas ir kokia jo esmė. Tėvai, nesugebėdami įrodyti savo tiesų ir supratimo, atsakymų dėl savo vaikų požiūrio (per)auklėjimo ieško valstybėje ir jos institucijose. Jie nori stiprios valstybės, kuri užsiimtų socialine inžinerija ir kaltų koplytstulpius visai visuomenei stabdant permainas. Paradoksalu, tačiau tai darydami, šios politinės grupės atstovai tuo pat metu skelbia nepritariantys bet kokiai valstybės inicijuojamai socialinei inžinerijai.
Pagrindinė paskutinio laikotarpio politinė transformacija — iš politikos, kurios dėmesio centre buvo ekonomika, pasaulis vis labiau pereina prie politikos, kurios centre yra kultūra. Atitinkamai iš vadybinės nepolitikos, kurioje gyvenome paskutinius tris dešimtmečius ir kurioje pilietis dažnai buvo tik statistinis įrankis BVP augimui užtikrinti, regime vis labiau besifragmentuojantį politinį lauką, kuriame kiekviena socialinė grupė nori turėti savo girdimą balsą. Negatyvusis konservatizmas šiuo laikotarpiu krenta į derlingą dirvą, nes greitėjančiame ir vis naujus socialinius konstruktus siūlančiame pasaulyje vis daugiau žmonių jaučiasi liekantys paraštėse.
