Pabandykime pažvelgti, kas mūsų laukia 2025-aisiais. Bet norint suprasti šiuos metus, būtina grįžti į 2024-uosius – metus, kurie tapo paradigmų, kuriose gyvename, lūžio tašku.
Praėjusių metų įvykiai aiškiai parodė, kad senoji pasaulio tvarka galutinai žlugo, užleisdama vietą naujai realybei. Pax Americana era baigėsi. Metai iš metų matėme lėtai trupančią tarptautinę teisę, taisykles ir supratimą, kad tarptautinės organizacijos nebeatitinka politinės realybės. Jungtinės Valstijos neužilgo pradės vadovauti jau aštuntasis prezidentas, paeiliui mažinantis tarptautinį šalies vaidmenį ir oficialiai pasitraukiantis iš senosios lyderystės pozicijos. JAV piliečiai rinkimuose balsuoja už pasaulį, kuriame „pasaulio policininkas“ tampa praeities reliktu. Šios naujos realybės kulminacija – jei, žinoma, įvyks – bus Ukrainos padalijimas prie derybų stalo, kuriame teisė ir teisingumas bus išstumti galios logikos.
Žlugus senajai tvarkai, grįžtame į imperijų epochą. Jungtinės Valstijos siekia kontroliuoti Grenlandiją, Kandą ir Panamos kanalą nes tai kelias į dominavimą Arktyje, kuri dėl klimato kaitos taps strateginiu išteklių ir logistikos centru. Rusija tęsia savo ekspansinę politiką Vakarų kryptimi su tankais. Kinija subtiliai pina „šilko kelius“, apraizgydama šalis skolomis, ir siekia geopolitinio pasaulio prizo – Taivano. Turkija tvarkosi Sirijoje ir Pietų Kaukaze, sekdama geriausiais Osmanų imperijos pavyzdžiais. Visi šie žingsniai – skirtingi savo forma, tačiau vieningi siekiu plėsti įtakos sferas kaimynų sąskaita.
Tuo tarpu Europos Sąjungos politikai, atrodytų, pasimetę ir negeba reaguoti. Ne mažiau apgailėtini mūsų vietos trampistai, kurie vis dar įsivaizduoja, kad „Trumpas juokauja, jūs tiesiog ne taip suprantate“. Abiejų laukia skaudi realybė.
2024-ieji tapo ir kraštutinės dešinės triumfo metais. Tai yra centro dešinės klaidų ir centro kairės žlugimo pasekmė.
Kraštutinė dešinė triumfuoja kaip kontrrevoliucija į per radikaliai spaustą individualizmo darbotvarkę Dideli pinigai jaučia šią kryptį ir investuoja ten, kur mato naudą. Elonas Muskas – puikus pavyzdys, kaip nuojauta virsta politiniu verslu. Turėdamas tobulą nuojautą kur link reikia mestis versle ir šios nuojautos dėka uždirbęs šimtus milijardų, dabar šią nuojautą jis išnaudoja naujame versle – politikoje. Ir nuojauta jo neapgavo – jis pastatė „ant raudono“ (tiksliau oranžinio) ir dabar turės gerai melžiamą avelę, iš kurios darys pelnus. Dideli pinigai supranta, kad kraštutinė dešinė reiškia didelį valstybės vaidmenį versle – o tai reiškia didelius užsakymus ir milijardinius pelnus jų verslui.
Tokie laikai pavojingi mažoms šalims kaip Lietuva, nes „mano šalis pirmiausia“ laikotarpiai veda į nepriklausomybės praradimą.
Tokios institucijos kaip ES ar NATO, remiantis bendromis liberaliomis vertybėmis, tampa beprasmiškos ir miršta, kai šios vertybės nunyksta.
Dar vienas ryškus 2024-ųjų ženklas – tradicinės žiniasklaidos mirtis. Ji veikia, tačiau nebėra politinis galios faktorius – politinius pasirinkimus žmonės daro žiūrėdami ne šiuos kanalus. Tradicinė žiniasklaida nebepasiekia žiūrovų protų ir sielų. Tai daro vadinamieji alternatyvieji kanalai.
Žmonėms nebereikia fasadinio objektyvumo, jie nori jiems primetamų naratyvų, nuomonių ir subjektyvios pozicijos, kuri patvirtintų jų nuomones, kad „visi jie vagys“ ir atsakingi už visas jo nesėkmes. Jie žino, kad alternatyvioje žiniasklaidoje jie gauna melą, pridengtą nuomone. Ir jie nori šio melo.
Tai iki galo dar neatsispindi prie balsadėžių – tylioji dauguma vis dar bijo rinktis žmones iš alternatyvių kanalų, nes supranta kad ten sėdi vagys ir dundukai, ir atiduoti tokiems savo likimus per brangus malonumas. Tačiau protai ir sielos nuodijami vis labiau ir kai kurie iš ten iššoka į valdžios traukinį – žemaitaičiai ir širinskienės, pasikinkiusios melus į valdžią patenka per ten.
Apie tai, kas mūsų laukia šiemet – jau kitą kartą. Pasaulis keičiasi, o mums reikia susimąstyti, ar būsime jo dalis, ar tik pasyviai stebėsime jo transformaciją.
