Žvelgiant iš arti į uždarytas Vilniaus centro gatves, sunku pastebėti didesnį vaizdą – milžiniškas transformacijas, tyliai vykstančias NATO strategų galvose.
Ir nors visų dėmesys NATO viršūnių susitikime Vilniuje buvo sutelktas į Ukrainos klausimą, susitikimas tapo artėjančių ypač reikšmingų pasikeitimų – NATO galios plėtros į Aziją – pranašu. Juk ne veltui prie vieno stalo su NATO narių vadovais ir V. Zelenskiu sėdėjo ir Japonijos, Pietų Korėjos, Australijos ir Naujosios Zelandijos vadovai.
Karas Ukrainoje nekuria naujos saugumo realybės – jis tik pagreitina geopolitinius procesus, užprogramuotus istorinių ir geografinių aplinkybių ne tik šiame regione, tačiau ir visame pasaulyje.
Šiandieninė Europos, Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono tarpusavio priklausomybė yra didesnė nei Šaltojo karo metais ir šis iššūkis Jungtinėms Valstijoms Azijoje neigiamai veikia tiek NATO, tiek ir Europos saugumą.
NATO išlieka JAV gynybos galia besiremiančia organizacija, todėl jos dėmesys ir interesai Azijos regione daro įtaką ir mūsų interesams. Galvodami apie NATO, mes visada paišome vaizdą, kaip JAV grėsmės valandą ateina Europai į pagalbą. Tačiau vis realesnis scenarijus, kad JAV, didėjant konflikto tarp jos ir Kinijos galimybei, pavyzdžiui, dėl Taivano, prašytų Europos pagalbos ten. Ar Europinės NATO narės tam pasiruošusios?
2019 m. pabaigoje NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas konstatavo, kad „NATO jokiu būdu nepersikels į Pietų Kinijos jūrą, tačiau turime spręsti klausimą, kad Kinija artėja prie mūsų“. Savo dokumentuose tais metais NATO „pripažino, kad didėjanti Kinijos įtaka ir tarptautinė politika teikia ir galimybių, ir iššūkių, kuriuos NATO turi spręsti kartu kaip Aljansas.“
Vos po kelių metų, 2021 m. NATO aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje, JAV prezidentu jau esant Joe Bidenui, komunikate perspėta, kad: „Kinijos deklaruojamos ambicijos ir agresyvus elgesys kelia sisteminių iššūkių taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai ir Aljanso saugumui svarbioms sritims.“
Vilniuje gi NATO vadovai atvirai konstatuoja, kad „kaip sąjungininkai atsakingai dirbame kartu, kad įveiktume Kinijos Liaudies Respublikos keliamus sisteminius iššūkius euroatlantiniam saugumui ir užtikrintume ilgalaikį NATO gebėjimą garantuoti sąjungininkų gynybą ir saugumą“, kartu pabrėžiant „mūsų partnerių Azijos ir Ramiojo vandenyno regione – Australijos, Japonijos, Naujosios Zelandijos ir Korėjos Respublikos – indėlį į euroatlantinį saugumą“. Jaučiate kryptį?
Mes, europinės NATO dalyvės pamažu įsitraukiame į Azijos ir Ramiojo vandenyno stiprėjančius konfliktus. Juk JAV reikės ir mūsų pagalbos, kai išauš X valanda.
Matant saugumo dinamiką Indijos ir Ramiojo vandenyno regione ir vis glaudesnį šių keturių Azijos šalių įsitraukimą į NATO formatus, galima prognozuoti, kad gero dešimtmečio NATO taps globalia saugumo organizacija.
Visą savo pokarinę istoriją NATO vadovavosi neoficialiu siekiu „laikyti amerikiečius Europoje, rusus – išorėje, o vokiečius – spausti žemyn“. Griuvus Sovietų Sąjungai, šie trys punktai tapo „laikyti amerikiečius Europoje, palaikyti niekur nevedančius pokalbius su rusais, o vokiečių tankai ir taip nevažiuoja“.
Dabar gi NATO vis labiau tampa veikiama formulės „Rusija blogis, Kiniją žemyn, o pasaulis mažas“.
