Mineralai staiga tapo visiems įdomia tema. Pamenu, kai geografijos mokytojas sakydavo – „Lietuva neturi naudingų iškasenų. Čia tik daug gėlo vandens“. Pakalbam apie mineralus Lietuvoje.
Prieš maždaug 10 metų, tyrinėdami Pietų Lietuvos kristalines uolienas, geologai atrado cerio, lantano ir torio sankaupas. Lantanas naudojamas ličio jonų baterijoms, ceris – radiotechnikoje, elektronikoje, optikos prietaisų gamyboje, o torį planuojama naudoti naujosios kartos atominėje energetikoje. Šie elementai yra labai reti, o jų rinką, kaip ir daugelio kitų kritinių žaliavų, didžiąja dalimi kontroliuoja Kinija.
Apskritai, Lietuvoje yra bent 17 rūšių naudingųjų iškasenų (įskaitant net auksą), bet tik kelios iš jų yra eksploatuojamos.
Šių elementų gavybos potencialas Lietuvoje nėra ištirtas, taigi, nėra aišku, ar gavybą vykdyti iš viso verta ir apsimoka, todėl dabar būtų idealus metas tai išsiaiškinti. Nes kai girdite kad „Ukrainoje yra..“ tai teorija – seniai žiūrėta, bet niekas rimtų tyrimų neatlikęs.
Retųjų žemės elementų ir kitų kritinės svarbos žaliavų, ypač reikalingų skaitmeninei transformacijai, žinomas potencialas Baltijos šalyse nėra didelis, tačiau tyrimai ir perdirbimas šiuo metu gan aktyviai plėtojami Estijoje, kur vykdomi fosforitų perdirbimo projektai ir analizuojamas platesnis kritinių žaliavų perdirbimo potencialas. Praeitų metų pabaigoje paskelbta apie Estijos verslo ir inovacijų agentūros ir Australijos kompanijos Hastings Technology Metals supratimo memorandumą, kuriuo siekiama bendradarbiauti atliekant pirminę galimybių studiją, skirtą įvertinti retųjų žemės elementų perdirbimo pajėgumų plėtros galimybes. Estijoje jau veikia kanadiečių valdoma retųjų žemės magnetų atskyrimo gamykla Silmet – sovietmečiu buvęs urano perdirbimo fabrikas, o šiuo metu – didžiausia retųjų žemės elementų perdirbimo gamykla Europoje, o taip pat planuojama atidaryti naują retųjų žemės magnetų gamyklą. Estų užsienio reikalų ministras neseniai pareiškė, kad JAV šiais projektais domisi jau kuris laikas, ir jie Estijai suteikia „labai stiprią derybinę poziciją tariantis su D. Trumpo administracija“. Anot jo, Estija šioje srityje save pozicionuoja kaip globalią žaidėją, ir kalba šiuo atveju eina šimtamilijardines investicijas. Pernai Estija prisijungė prie vadinamosios Mineralų saugumo partnerystės, kurioje dalyvauja 14 šalių, įskaitant JAV, ES ir didžiąsias jos nares, Japoniją, Korėją ir kitų.
Lietuva retųjų žemės elementų perdirbimo infrastruktūros neturi, tačiau geopolitinių perturbacijų ir saugumo krizės akivaizdoje turėtų imti pavyzdį iš estų, nes turi kitų stiprybių, kurios galėtų būti naudingos JAV. Pvz., Lietuva garsėja savo lazerių technologijomis ir pagamina apie 10 proc. pasaulio mokslinių lazerių, lietuviški lazeriai veikia NASA, CERN ir didžiausiose pasaulio kompanijose bei universitetuose, o JAV yra pagrindinė lazerių eksporto kryptis.
Lietuva taip pat palaiko ryšius su pasaulinio lygio puslaidininkių pramone, kas potencialiai galėtų sustiprinti JAV pastangas kuriant saugias puslaidininkių tiekimo grandines. Taip pat esame investavę į energijos kaupimo sprendimus, kas iš esmės dera su JAV pastangomis užtikrinti stabilias baterijų tiekimo grandines.
Be to, Lietuva turi patirties išmontuojant RBMK grafito reaktorius – nors ir neturim urano kasyklų, galbūt mūsų patirtis branduolinės energetikos srityje dar nuo Ignalinos AE laikų JAV galėtų pasirodyti įdomi ir naudinga.
Netradiciniai laikai reikalauja netradicinių mineralų. Įjunkime fantaziją.
