Orbaną nupūtusi opozicija Vengrijoje iškovojo konstitucinę daugumą. Tai – mandatas perstatyti visą valstybės architektūrą ir grąžinti ją į liberalios demokratijos rėmus.
Orbano sistema veikė. Kad jį nugalėtum, reikėjo kandidato iš jo paties aplinkos – žmogaus, kuris daugeliu klausimų kalbėtų Orbano kalba, bet skirtumą projektuojant santykiuose su ES, požiūryje į korupciją, pozicijoje dėl Ukrainos.
Neišgelbėjo ir puikiai veikianti sistema. Vengrijos kraštutinės dešinės eksperimentas baigėsi sutriuškinimu. Nepadėjo kontroliuojama žiniasklaida. Nepadėjo kontroliuojamos institucijos. Nepadėjo nesuskaičiuojami pinigai.
Putino, Trumpo ir Xi parama irgi nepadėjo. Ji labai simbolinė, nes atskleidžia šių laikų geopolitinės kovos esmę – individualizmo ir kolektyvizmo priešpriešą. Orbanas buvo mylimas visų trijų, nes demonstravo, kad iš ganėtinai individualistinės Europos šalies galima padaryti kolektyvistinę.
Tai reiškė, kad yra precedentas, yra šablonas, kurį galima pakartoti kitose Europos šalyse. To visi trys ir siekė. Kaip siekia Lietuvai ir mūsų kraštutinė dešinė.
Todėl Orbanas buvo kraštutinės dešinės vitrina pasauliui. Žiūrėkite, kaip gerai Vengrijoje. Balsuokite už mane – gyvensite taip pat. Pasaulis nematė korupcijos skandalų, gyvenimo kokybės smukimo, užvaldytų institucijų. Kai Orbanas atėjo į valdžią, Vengrija pagal gyvenimo kokybę buvo Centrinės Europos priekyje. Šiandien jai tolokai iki Lietuvos.
Tai didelis pralaimėjimas – ne tik Vengrijoje, bet ir visai kraštutinės dešinės tradicijai globaliai.
Ir tai – pamoka mums. Pasaulis radikalėja. Lietuva – ne išimtis. Noras „tvirtos rankos, kuri sutvarkys nesąmones” – didžiulis. Lietuvą gelbėja intelekto trūkumas, nes šiuolaikinė autokratija pirmiausia yra intelektualinis projektas.
Išgirskime vengrus. Jie savo kailiu patyrė, kas yra kraštutinės dešinės valdžia. Ji nėra atsakymas. Bent vieną kartą – tik vieną – mokykimės iš kitų klaidų, ne savo.
