Visa tai, kas vyksta šiandien, vakar ar rytoj, yra reikšmingi, tačiau vis dėlto – tik epizodai. Klausimas, kuris iš tiesų sprendžiasi ir į kurį privalo būti atsakyta, – šalies identitetas.
Kokią valstybę mes su Jumis visi statome? Ko mes siekiame ir kur einame? Mes negebame užduoti ir tuo labiau atsakyti į šį klausimą, todėl toks chaotiškas atrodo viešas diskursas.
Mūsų akyse pasaulyje formuojasi nauja realybės paradigma. Tai net ne apie vieną ar kitą ideologiją – formuojasi naujas Zeitgeist, kaip tai pavadino Hegelis. Ir nueinanti laikų dvasia gatvėse bei socialiniuose tinkluose susiduria su senąja. Tai ne tik apie Lietuvą – tai vyksta kiekvienoje šalyje visame pasaulyje.
XX amžius priklausė ekonominiam faktoriui ir jo formuojamam prestižui – tai, kas paskutinėje savo stadijoje įgavo neoliberalizmo formą. XXI amžius jau yra identiteto amžius. Ir pagrindinis klausimas, kuris dabar sprendžiasi, – kokio identiteto?
Gatvėse ir socialiniuose tinkluose dėl šio klausimo susidūrė du identiteto modeliai: vienoje pusėje – grįžimas prie etniškumo mitų, kuriais gyvenome, prie gėdos jausmu paremto kolektyvistinio mąstymo, pykčio dėl socialinės atskirties ar institucinio smurto – kartais pagrįsto, kartais nepriimant atsakomybės už savo veiksmus.
Kitoje pusėje – laisvas protas. Sąmoningumas. Siekis valstybės, kuri teikia laisvę ir galimybes, kuri neprimeta normų, pagal kurias turėtų gyventi individas. Kaltės jausmu paremtas individualizmas – su visais jo pliusais ir nuotaikų svyravimais dėl tuštumos, kurią sukuria religijos ir bendruomenės trūkumas. Moralė, kuri paremta vertybėmis, o ne tiesiogiai į teisės aktus perkeliama teologija.
Simboliška, kad „Nemuno aušra“ „užsirovė“ būtent ant menininkų – individualybių, kurios moka atstovėti prieš jų darbus vertinančias auditorijas.
Turime pripažinti – dauguma Lietuvos yra pirmajame modelyje. Antrasis modelis savo galią visada projektavo per institucijas, „ekspertus“, akademinį elitą ir žiniasklaidą, įtvirtindamas savo moralinę bei ideologinę hegemoniją. Ir taip buvo visada – ne veltui stojimui į Europos Sąjungą reikėjo dviejų dienų referendumo su skalbimo milteliais ir alumi (koks simbolizmas, vienok!). Tyliąją daugumą „į priekį“ visada stūmė elitas. Tačiau atsiradę socialiniai tinklai demokratizavo viešąją erdvę ir nustūmė senuosius stabus.
Todėl mums reikia spręsti, kokio Lietuvos identiteto norime. Ko norime iš valstybės ir ką esame pasirengę jai duoti. Ar mes iš tiesų esame Vakarų dalis? Tai, kad mes vis dar kalbame apie Europą ar Vakarus kaip apie kažką išorinį, rodo, kad pasąmonėje dėl to vis dar turime abejonių.
Siekiu ir sieksiu, kad rinktumėmės individualizmą – individo svarbą. Kuris prisiima atsakomybę ir realizuoja save, rasdamas savo vietą spalvotoje gyvenimo mozaikoje. Kad jo nenuplautų gatvė ir socialinių tinklų botų minia. Individas, kuris jaučia savo ribotumą, tačiau suvokia, jog yra didžiausias krikščionybės laimėjimas.
Turime per silpnus politikus, todėl nebeturime politikos. Politiką šiandien daro visuomenininkai – visų spalvų, neišskiriant nė vieno. Tačiau visuomenininkams politika dienos pabaigoje yra tik komercijos rūšis – per patreonus ir laikus. Todėl dar kartą kviečiu politikus įgauti drąsos ir užsiimti politika. Kiti už mus šio darbo nepadarys. Reakcijų į įvykius neužteks.
