Kinija yra geras mokinys arba kaip vis daugiau ženklų atskleidžia, kad ruošiamasi karui.
Vienas didžiausių visų laikų investuotojų Vorenas Bafetas neseniai balsavo kojomis, atsisakydamas didžiulės investicijos į Taivano puslaidininkių gamybos bendrovę “Taiwan Semiconductor Manufacturing Co”, pasaulyje pirmaujančią lustų gamintoją. Jo sprendimas pasitraukti pasirodė vos kelios dienos po Elono Musko pareiškimo, kad Kinijos Taivano okupacija yra “neišvengiamybė”. Ar jie ką nors žino?
Vienas pagrindinių karo Ukrainoje privalumų Kinijai yra suprasti scenarijai, kokius scenarijus naudoja Vakarai su savo priešininkais karo atveju. Kinija matė, kokios sankcijos dėl karo buvo įvestos Rusijai ir išmoko šias pamokas. Jau pasakojau, kokių žinginių ši ėmėsi finansų sektoriuje, visų pirma baimindamasi Vakarų galimybių nesunkiai užšaldant rezervus doleriais ir eurais.
Šiuo metu Kinijoje drastiškai ir dideliais tempais plečiami dirbamos žemės plotai. Kinija užaugina pakankamai ryžių, kviečių ir kukurūzų, kad išmaitintų savo gyventojus. Koks plėtros tikslas?
Kinija yra priklausoma nuo milijonų tonų sojos pupelių, kukurūzų, kviečių ir kitų grūdinių kultūrų importo tam, kad galėtų išmaitinti auginamus naminius gyvulius ir paukščius. Visi šie grūdai atkeliauja iš Argentinos, Brazilijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Sankcijų režimas Rusijai parodė, kad kilus karui ši prekyba sustotų. Kinija to leisti sau negali.
Todėl reikia plėsti dirbamą žemę. Kadangi žemdirbystei tinkamų plotų nėra, yra kertami miškai. Tie patys miškai, kurie dar neseniai buvo sodinami (miškingumas nuo 12% 1998 m. išaugo iki 24 % 2020 m.,) visų pirma siekiant suvaldyti potvynius – tokius kaip 1998 m. Jangdzės upės potvynis, nuplovęs 13 mln. namų ir vietos infrastruktūrą.
Dirbamos žemės Kinijoje mažai – dėl urbanizacijos ir pramonės augimo vienam gyventojui dabar tenka mažiau dirbamos žemės, nei Indijoje. Kam teko laimė apsilankyti Indijoje pastebėjo, kad vietos ten mažoka.
Prieš kelias savaites Xi savo kalboje perspėjo tovariščius komunistus, kad būtina ruoštis “ekstremalioms aplinkybėms” ir šalis turi būti pasirengusi “blogiausiems ir ekstremaliems scenarijams”, kad išgyventų “stiprų vėją, audringus vandenis ir net pavojingas audras” – žodžiai, simbolizuojantys apie “karo pavojų”.
Viena iš vadinamojo šaltojo karo tarp demokratijų ir autokratijų ypatybių – autokratai stebėtinai tiesiai pasako apie savo planus. Besibaigiant 2021 metams Putinas išdėstė, kad eis į Ukrainą. O paskui bus sprendžiamas Pabaltijo klausimas. Xi konfuciškai subtilesnis, tačiau irgi apie tą patį.
Vakarai stebėtinai nesugeba išgirsti ir pamatyti signalų, siunčiamų šių autokratų. Vėliau jau būna per vėlu.
