Kaip žinia, Vokietija nusibraižė naujas Kinijos strategijos gaires. Viskas teisinga, suprantant kur link eina Kinija. Mums Vokietijos pozicija svarbi tuo, kad ji signalizuoja, koks neužilgo bus ir visos Europos Sąjungos politikos bendras vardiklis.
Diskusijoje dėl strategijos yra pražiūrėtas vienas svarbus aspektas. Daug girdime, kad didieji koncernai, tame tarpe ir Vokietijos vis dar investuoja Kinijos rinkoje, statydamos ten gamyklas. Girdint šią naujieną nepasakoma, kad tokios bendrovės, kaip taisyklė….niekuo nerizikuodavo.
2008 metų finansinės krizės akivaizdoje Obamos administracija sukūrė reiškinį, vadinamą „too big to fail“. Žmonių kalba tai reiškia, kad kapitalizme yra kažkas, kas nežaidžia pagal kapitalizmo dėsnius. Paradoksalu, tačiau tai didieji banginiai. Mes mokam mokesčius, nedidelės ir vidutinės įmonės konkuruoja ir, kartais, bankrutuoja. Visi mes žaidžiam kapitalizmą. Tačiau didieji iš esmės jo nežaidžia, nes žino, kad jų rizikas, atėjus juodai dienai, apmokėtume mes – mokesčių mokėtojai. Iš esmės taip eliminuojama rizika savo kailiu (Taleb‘o sukonkretinta skin in the game). Mano akyse „too big to fail“ momente mirė kapitalizmas kaip reiškinys, o mes gyvename kapitalistinio hibrido sąlygomis.
Investicijų Kinijoje atveju logika panaši. Vokietijoje ilgus metus veikia eksporto kreditų ir investicijų garantijų verslo projektams trečiosiose šalyse teikimo tvarka. Didžiajam verslui ji visada siuntė signalą – investuodami į Rusijas ar Kinijas jūs saugūs. Ir kuo didesnės investicijos ten, tuo jūs saugesni, nes vyriausybė negalės jūsų palikti likimo valiai esant bėdai prarasti dešimtis milijardų investuotų į šalis-kazino.
Pagrindinė naujos Vokietijos strategijos Kinijos atžvilgiu žinutė nėra išdėstyta punktuose, tačiau visiems leista suprasti – dabar investuodami ten jūs jau pradedate rizikuoti savo kailiu. Tai nereiškia, kad nebebus kompensuojamos jokios investavimo į Kiniją rizikos, bet, kaip išsireiškė vienas iš Vokietijos vyriausybės pareigūnų, pristačiusių Kinijos strategiją: „Po Rusijos atvejo, negalim dar kartą sau leisti 200 mlrd. EUR įmonių praradimams kompensuoti.“
Be abejo, didžiųjų koncernų (tokių kaip BMW ar Audi) vadai ganėtinai ramūs – pasąmonėje jie žino, kad jeigu jų milijardinėms investicijoms Kinijoje kiltų grėsmė, kompensuotų šalies mokesčių mokėtojai. Tačiau dabar jie perspėti, kad rizikuoja ir savo kailiu.
