Pastaruoju metu teko pavaikščioti po teismus: Paleckis, Gražulis, stebėti procesą su Gyliu. Vaizdas toks, kad teismai apsikrėtė ta pačia bacila, kurią regime ir viešame gyvenime – teisingumas tampa brangus.
Paleckis pirmoje instancijoje laimėjo, antroje pralaimėjo – visiškai priešingi sprendimai ir argumentai. Pirmos instancijos teisme Gražulis įrodė, kad apie mano gyvenimą iki tapimo politiku galima kalbėti „belenką“ – ir tai tinka. Neskundžiau. Gylys pirmoje instancijoje laimėjo, antroje pralaimėjo „į vienus vartus“.
Teisingumas tapo brangus pirmiausia pirmoje instancijoje. Iš čia esančių teisėjų lūpų sklindanti klausimų logika ir jų sprendimai stebina. Supranti, kad čia sėdintys dažnu atveju atlieka funkciją, bet ne teisingumą. Jų sprendimai gal ir teisėti – pavargusių padėjėjų surašyti pagal įstatymo raidę, bet neturi jokio ryšio su teisingumu. Kaip sako prancūzai – atpiskės, nors ir Lietuvos teisingumo vardu.
Aukštesniųjų instancijų teismai – kaip diena ir naktis. Sveiko proto, pagrįsti ir logiški sprendimai. Tartum būtum skirtingose teisinėse sistemose.
Mūsų teisingumas dažnai neveikia pirmoje grandyje. Kiek rezonansinių ir paprastų bylų sprendimų buvo pakeista apeliaciniuose teismuose? Ir skaitant jų motyvus – tartum būtų remiamasi skirtingai įstatymais. Taip teisingumas tampa brangus. Kiek žmonių turės lėšų, laiko ir valios minti teismo sales, ieškodami teisingumo aukštesnės instancijos teismuose?
Į Seimo salę patvirtinimui neatkeliauja apylinkių ir apygardų teisėjų kandidatūros – tik apeliacinių ir Aukščiausiojo teismo. Pažvelgęs į jų biografijas matai, kad teisme jie ramiai praleidžia visą karjerą – be rotacijos, be kilimo. Pridėk dar kelis procentus „pakabintų”.. Čia galėtų būti sprendimas: rotacijos sistema, priverčianti judėti vandenį, kuris, apačioje, kartais atrodo virtęs pelke.
O apie Gylio bylą net kalbėti nėra ką. Kaip teisingai pasakė Latvijos užsienio reikalų ministras – jam tik lapinę kepurę nešiot. Liūdno vaizdo holistikas, pats nesuprantantis, kad nors dedasi bendruomeninio mąstymo atstovu, tokiu toli gražu nėra. Bendruomenės bausmė melagiui visada buvo baisesnė už mirtį – išvarymas iš bendruomenės. Todėl meluodamas žmogus tai nejaukiai jaučiasi. Pats bendruomeninis mąstymas remiasi gėdos jausmu. Gylys gi meluodamas net neturi gėdos jausmo, tokia sunki jau ta jo fazė.
