·
Po neseniai įvykusio prekybos susitikimo Kinija paskelbė ketinanti pagreitinti retųjų žemės elementų eksportą į Europos Sąjungą. Iš pirmo žvilgsnio – tai atrodo kaip kompromisas. Iš tikrųjų – tai šachmatų ėjimas, kuriuo Pekinas stiprina savo pozicijas pasaulinėje galios lentoje. Kinija šiandien ne šiaip „dominuoja“ kritinių žaliavų eksporte – ji jį kontroliuoja. 90 procentų retųjų žemės elementų tiekimo grandinių pasaulyje priklauso būtent jai. Ir šį svertą ji naudoja ne tik ekonomikoj, bet ir geopolitikoj – kaip strateginį ginklą derybose su Vakarais.
Pastarųjų metų prekybos karas su JAV dar labiau paaštrino šią taktiką: Pekinas įvedė griežtus eksporto ribojimus retiesiems žemės mineralams ir magnetams – tiems patiems, kurie reikalingi gaminant viską nuo išmaniųjų telefonų iki naikintuvų. Pasekmės? Retųjų žemės magnetų eksportas į JAV krito 60 proc., į Vokietiją – perpus. Automobilių gamintojai šiandien ne šiaip nerimauja – jie panikuoja. Kalbama apie potencialų gamyklų uždarymą.
Tuo pat metu Kinija su ES stengiasi išrišti dar vieną geopolitinį mazgą – kiniškų elektromobilių eksportą. Europa, bandydama stabdyti dempingą, iki šiol taikė muitus. Dabar deramasi dėl minimalių kainų nustatymo. Ir štai čia Pekinas išveža Trojos arklį – mainais siūlo palengvinti mineralų eksportą. Taip Kinija ne tik diversifikuoja rinkas ir bando atsverti JAV tarifų spaudimą, bet ir kuria įvaizdį: „mes – patikimi, mes – reikalingi“.
Šie poslinkiai vyksta ne vakuume. Tiek ES, tiek Kinija jaučia didėjantį spaudimą iš JAV, ypač iš Trumpo administracijos, kuri į geopolitiką žiūri kaip į galingesnio teisę. Kinijos žingsnis palengvinti retųjų žemės elementų eksportą ES – tai išskaičiuota taktika, bandymas sušvelninti Trumpo spaudimą, suskaldyti Vakarų vienybę ir pasiūlyti Europai – ne draugystę, o alternatyvą. Nes šiandien, kai pasaulinėje prekyboje tvyro įtampa, o tiekimo grandinės braška po protekcionizmo svoriu, mineralai tampa nebe tik ekonominiu, bet ir strateginiu turtu. Ir kas valdo mineralus, tas rašo taisykles.
Ar tai gali erzinti Trumpą? Be jokios abejonės. Tačiau vargu ar tai išaugs į tiesioginį konfliktą. Tarp ES ir Kinijos išlieka gilus nepasitikėjimas, esminiai skirtumai dėl žmogaus teisių, subsidijų, rinkos prieigos. Ir nepaisant ekonominio spaudimo, mažai tikėtina, kad Europa paaukos bandymą kurti savo strateginę autonomiją. Nes žingsnis link Kinijos reikštų žingsnį nuo transatlantinių ryšių, o tai – strateginė klaida, ypač šiuo metu, kai JAV perbraižo tiekimo žemėlapį, siekdamos izoliuoti Pekiną.
Beje, tuo pat metu, kai Europa tariasi dėl mineralų, Londone vykstančiose derybose Kinija iš JAV siekia dar daugiau – atšaukti lustų ir jų gamybos technologijų eksporto ribojimus. ES šiuo metu balansuoja – tarp norų ir realybės, tarp rinkos poreikių ir strateginio saugumo.
Nes kas kontroliuoja mineralus – kontroliuoja inovacijas. Kas valdo inovacijas – valdo technologijas. O kas valdo technologijas – valdo ateitį. Bet žiūrint į ateitį nereikia pamiršti vieno dalyko: Kinijos siūloma partnerystė nėra apie pasitikėjimą – ji apie įtaką. Ir jei Europa apsigautų, manydama, kad gali laviruoti tarp dviejų milžinų, išlaikydama tiek vienų, tiek kitų palankumą – ji liks vieniša.
