Bendraudamas su žmonėmis, skaitydamas retus autentiškus komentarus internete supranti, kad iki galo nėra tapę aišku, kaip netoli valstybės užvaldymo buvome per pastaruosius ketverius metus.
Ir visai nesvarbu, kurią pusę palaikai. Lietuvoje yra susidaręs nemeilės politinio diskurso jėgų balansas. Visi ko nors nemėgsta — „komunistų“, Landsbergio, „liberalų“, radikalų ar Soroso.
Ši nemeilė smarkiau už idėjas ar politinį diskursą apie vertybes, idėjas ar ateitį „stūmė“ mūsų politinį lauką pirmyn, pakeisdama realų politinį turinį.
Užvaldyti valstybę vienintelį kartą per nepriklausomybės istoriją buvo pavykę nedidelei grupelei vadinamųjų valstybininkų: tai buvo gūdūs laikai, kai jie turėjo savo kišeninį prezidentą, saugumo struktūrą bei „visas mūsų mintis“ generavusį leidinį. Vis dėlto pasitraukus tuometiniam prezidentui, griuvo ir visa išpuoselėta konstrukcija.
Nuo tų laikų Lietuva žengė didžiulį politinį žingsnį, ir dabar nėra grupės, pas kurią galėtum eiti „susitarti sprendžiant klausimą“. Tokia padėtis turi minusų, tačiau ilgainiui ji užtikrins didžiausią naudą kuriant Valstybę.
Nusistovėjęs balansas galėjo griūti po 2016 metų Seimo rinkimų. Vienos politinės jėgos užvaldytas politinis laukas nesunkiai mus būtų nustūmęs Lenkijos ar Vengrijos link. Tuomet šią eroziją sustabdė tai, kad atėjusiai jėgai stigo idėjų. Naujoji dauguma tiesiog nesuprato valstybės veikimo mechanizmo, neturėjo intelektualinio pagrindo, į kurį atsiremiant būtų buvę galima išplaukti institucinius pamatus ir pakišti valstybę po savimi.
Pakartoti Lenkijos ar Vengrijos varianto nepavyko, nes neįmanoma tiksliai nukopijuoti to, kas buvo padaryta kitur. Vieno ar kelių įstatymų pakeitimas „kaip pas juos“ sistemos nesukuria. Norint pakeisti sistemą, o tuo pačiu ir kryptį, reikalingas sisteminis požiūris bei supratimas, kaip veikia institucijos ir galios centrai.
Tačiau jeigu 2020 metų rinkimuose dabartinei daugumai nusišypsotų sėkmė ir jai, pavyzdžiui, kartu su Lietuvos lenkų rinkimų akcija ar Darbo partija pavyktų sulipdyti daugumą, tokių klaidų senoji/naujoji jėga nebekartotų. Juolab, kad minėti koalicijos partneriai idealūs, nes neturi ideologinio pagrindo — misdami biudžeto skirstymu savo apygardoms ir ES paramos įsisavinimu, šie dariniai netrukdys pagrindinės jėgos politiniams tikslams. O valdžia dabartinę daugumą išmokino, kad laimėti valdžią per rinkimus — tai tik priemonė, o ne tikslas.
Dabar tikslas kitas — užvaldyti valstybę ir sukurti save maitinančią sistemą, kuri per „paimtas“ į savo rankas institucijas leistų ilgam įsitvirtinti valdžioje, imituoti demokratiją bei primetinėti savo valią dangstantis daugumos (iš tiesų tik savo pačių) norais.
Paradoksaliai jie patys iki galo nežino, koks tikrasis juos vedantis motyvas.
Orbánas žino. Kaczyńskis žino. Lukašenka žino. Putinas žino. Ir jų veiksmai atitinkamai projektuojami.
Dabartinės Lietuvos daugumos vadai nežino. Šį nežinojimą laimėjus 2016 metų rinkimus geriausiai atspindi neoliberalios vyriausybės pasirinkimas, kuri iš esmės priešinga viskam, už ką turėtų eiti žadėję kitą kelią.
Froidišką teoriją apie lyderį, kuriam nepavyko realizuoti vaikystės svajonių ir tapti, kaip šešėlyje buvusiam broliui, sėkmingu menininku, nes likimo buvo lemta perimti tėvo verslą, norisi nustumti į šalį kaip per daug prozaiška. Vis dėlto stebėtinas empatijos nebuvimas, patologinė neapykanta bet kokia kitai pozicijai, mistiška begalinė meilė vaidilutei ir ledo siena viskam kitam privalo turėti šaknis ir racionalų grūdą. Ir taip apima jausmas, kad dabartinis galios centras pats iki galo nežino savo modus operandi motyvų.
Tačiau tikslas užvaldyti yra.
Valstybės užvaldymui labai padeda pamėgtas balsavimas prieš, nors dėl jo, kad ir kaip būtų paradoksalu, ilguoju laikotarpiu kenčia būtent pats balsuojantysis prieš. Didelė dalis mūsų norėtų tvirtos rankos. Tvarkos. Tik tvarkos norinčiojo problema yra ta, kad tvarką jis įsivaizduoja tik pagal savo taisykles. Esant autoritariniam diktatui tvarka būtų ne jo, o autoritarinės valdžios. Problema, kad tokia tvarka atsirūgsta, visada grįždama bumerangu, kai pasiskųsti kam nors galimybės nebėra. Nes tai jau nebebus jo valstybė.
A. Lukašenkos turto deklaracija tuščia. V. Putinas jau daugelį metų nurodo turintis tik seną moskvyčių. Paradoksaliai, jie abu sąžiningi. Tačiau savo deklaracijose jie nenurodo turtų, kurie pranoksta Bezoso ar Buffetto nuosavybę. Savo kišenėje jie turi valstybes su juose gyvenančių žmonių likimais, ir tuos likimus rinkėjai patys įteikė autoritariniams lyderiams atėję prie balsadėžių.
Panašus scenarijus lauktų mūsų ir po šių rinkimų. Laimėjusi 2020 metų rinkimus dabartinė partija senų savo klaidų nebedarytų. Reitingo lentelėse jau dabar kruopščiai nustumti tie, kurie neįrodė besąlyginės ištikimybės, tad nuo pirmos dienos matytume kryptingą veikimą prieš viską, ką ši šalis pasiekė per paskutinius tris dešimtmečius.
Pradžia būtų LRT ir valstybės įmonių paėmimas. LRT būtų „suvalgyta“ todėl, kad visuomeninis transliuotojas yra tapęs nepriklausomos spaudos galimybe. Užtenka pažiūrėti, kaip elgiasi komerciniai kanalai ir tinklapiai nuo tos minutės, kai VRK paskelbė grąžinsianti Darbo partijai 1,8 mln. eurų dotaciją, kad išnyktų paskutinės abejonės. Viktoras gali atvirai juos trolinti apie mėtomus ledus, nes puikiai žino, kad nė vienas iš jų nedrįs kritikuoti, laukdamas savo reklamos užsakymų dalies. Redakcinė politika yra nelengvas verslas.
Susodinus į valstybės įmones savo vadovus ir taip užsitikrinus piniginių srautų kontrolę, didelės priklausomo nuo valstybės užsakymų privataus verslo dalies, o tuo pačiu ir komercinių informacijos priemonių klausimas išsispręs savaime.
LRT šioje schemoje iškrenta. Nebūdama priklausoma nuo reklamos įkainių, ji gali sau leisti turėti „redakcinę politiką“. Pastangos pakišti LRT po savimi šioje kadencijoje akivaizdžiai iliustravo šiuos tikslus. Kova nesibaigė. Kova tik prasideda.
Kita autoritarinės valdžios stotelė — teismai. Siekdamas užvaldyti valstybę anksčiau ar vėliau atsiremsi į žmones su mantija, ir todėl blickrygas šioje sferoje būtinas. Sava teisinė vertikalė turi patvirtinti, kad bet kurie tavo veiksmai teisėti, tad opozicija tėra blogiečiai, nenorintys „gero“ žmonėms.
Vienas iš pagrindinių bet kurio JAV prezidento darbų — tinkamos „pakraipos“ kandidatas siūlymas į šalies Aukščiausiąjį Teismą. Šios paskutinės instancijos žodis kuria naują politinę realybę valstybėje.
Mūsų Konstitucinio Teismo, taip mėgstančio kištis net į visiškai politinius (kad ir, tarkim, biudžeto ar pensijų) klausimus, kontrolė užtikrintų jiems visišką valdžios vertikalę.
Galutinė stotelė kelyje į autoritarizmą — saugumo struktūros. Jų valdymas užtikrina disponavimą informacija ir oponentų baimę. Juk niekada nežinai, kokią informaciją jie turi arba net neturėdami gali platinti. Nežinia kuria baimę, o dažnam valdyti užtenka vien baimės.
Štai ir viskas. Nesudėtinga. Tiesa sakant, net stebina, kaip nedaug reikia norint po savimi pakišti visą valstybę, trijų milijonų ES ir NATO narę. Pridėkite prie viso to per artimiausius ateinančius kelerius metus šalį pasieksiančią 18 mlrd. eurų ES paramą ir net nepajusite, kaip atsibusite kitoje – autoritarizmo šalyje.
Balsuok smegenimis. Žaidimą „myliu – nemyliu“ palik neapibrėžtai ateičiai.
