·
Kai karą stabdo tik atominis ginklas.
Kašmyre, turistiniame Pahalgamo mieste, pagarsėjusiame kaip mažoji Šveicarija, įvykdyta didžiausia per pastaruosius du dešimtmečius teroristinė ataka, dėl kurios žuvo 26 žmonės. Iš karto išaugo ginkluoto Indijos ir Pakistano konflikto tikimybė.
Kašmyras yra daugiau nei 75 metus trunkančio Indijos ir Pakistano konflikto esmė: Pakistanas turi pretenzijų dėl Kašmyro, nes ten gyvena musulmonai, o Indija Kašmyrą laiko savo integralia dalimi, kurią grindžia tuo, kad Jammu ir Kašmyras (J&K) po 1947 metų padalijimo prisijungė prie Indijos.
Atsakomybę už ataką prisiėmė Kašmyro pasipriešinimas a.k.a. Pasipriešinimo frontas (TRF) – Pakistane veikiančios teroristinės organizacijos Lashkar-e-Taiba (LeT) atšaka. Tokios organizacijos yra kuriamos Irano Hezbollah pavyzdžiu – nors prisistato kaip nepriklausoma, iš tiesų ji yra Pakistano saugumo tarnybų išlaikoma organizacija.
Po teroro akto abi šalys ėmė uždarinėti diplomatinės komunikacijos kanalus, Pakistanas taip pat uždarė oro erdvę Indijos lėktuvams, o Indija sustabdė svarbią 1960 metų Indo upės vandens dalijimosi sutartį, kuri buvo laikoma svarbiu diplomatiniu pasiekimu. Praėjusį mėnesį Pakistano kariuomenės vadas kalbėjo apie tai, kad Kašmyras yra Pakistano jungo vena – ši metafora gali būti siejama su Pakistanui gyvybiškai svarbia vandens išteklių problema, kadangi šalies drėkinimo sistemos priklauso nuo Indijos upių, kurių vandenį Pakistanas turi teisę naudoti pagal 1960 metų sutartį, todėl šis pareiškimas taip pat galėjo būti paskata Pahalgamo išpuoliui. Nuo Indo sutarties priklauso 80 proc. Pakistano irigacinio žemės ūkio, todėl Pakistanas įspėjo, kad galutinis šios sutarties nutraukimas būtų laikomas karo aktu. Visiškas sutarties nutraukimas reikštų esminį posūkį vienoje iš paskutinių Indijos ir Pakistano bendradarbiavimo sričių. Dar 2023 metais Indija reikalavo sutartį peržiūrėti, o po šio išpuolio pradėjo rezervuarų vandens išleidimą, griaudama Pakistanui svarbius žemės ūkio ciklus. Kol kas Indija neturi infrastruktūros, leidžiančios nukreipti reikšmingą vandens kiekį nuo Pakistano, tačiau tokie projektai jau statomi. Pakistanui taip būtų gyvybinė grėsmė, nes žemės ūkis sudaro beveik ketvirtadalį jo BVP, o šalis ir taip jau susiduria su vandens stygiumi.
Po teroro atakos tarp kariuomenių fiksuojami nedidelio masto apsikeitimai ugnimi, kol kas be didesnių aukų. Pakistanas tikisi riboto apsikeitimo smūgiais ir greito situacijos nuslopinimo, bet Indijos reakcija gali būti gerokai stipresnė, nes Modi jaučia visuomenės spaudimą griežtai reakcijai. Abi puses stabdo atominis ginklas – nes yra supratimas kur karinis eskalavimas gali nuvesti.
Svarbų vaidmenį šiame konflikte gali suvaidinti Kinija, 1950 metais okupavusi pietrytinę regiono dalį (apie 15 proc. J&K teritorijos). Jei Indijos ir Pakistano santykiai rimtai pablogėtų (o tai labai realu), Kinija galėtų spausti arba grasinti Indijai. Kinija vis aktyviau įsitraukia į Indijos ir Pakistano konfliktą, ypač per savo teritorinius ginčus su Indija, o pastaruoju metu teritoriniai nesutarimai peraugo į karinius susirėmimus. Be tiesioginių teritorinių ginčų su Indija, Kinija taip pat didina savo įtaką per strateginį bendradarbiavimą su Pakistanu, ypač per Kinijos ir Pakistano ekonominio koridoriaus projektą, kuris apima svarbią infrastruktūrą ginčijamoje Kašmyro teritorijoje. Dėl šios dvigubos grėsmės Indija susiduria su didėjančia militarizacija pasienio regionuose ir stiprėjančiu nerimu dėl galimos dvipusės konfrontacijos. Ir visa ši situacija stumia Indiją ieškoti draugų tarp Kinijos priešų, o tas labai ir labai gerai.
