Kažkas turi susirinkti 35 procentus Lietuvos protesto balsų.
Tie žmonės vedami emocijos ir nori melo, kad jų problemos stebuklingai dings atėjus garsiausiai jiems meluojančiam. Tegul šį kartą tai bus vienas Žemaitaitis, negu po rimtą frakciją Seime turėtų Vaitkus, Puidokas ir Orlauskas. Įsivaizduokit kiek sudege protesto balsų už brūkšnio.
Antra. Žiūrėkime ne į tai kas rytoj, o kas po vienerių metų.
Po metų Žemaitaičio pavardė bus tampoma kaip anekdotas. Balsavusieji už jį bus nuo jo nusisukę ir nepripažins už jį atidavę balsą. Tuo metu jie jau turės naują favoritą – atsiras sekantis drakonas su dar radikalesne retorika, patraukiančia jų dėmesį.
Pats Žemaitatis gailėsis visa tai pradėjęs, nes bus atskleistos jo verslų schemos, jo rėmėjai ir interesai. Jis svajos apie laikus, kai galėjo rėkauti popsą, apipintą melu nuo opozicijos suolo.
Didesnė dalis jo rudmarškinių bus išsibėgioję per kitas frakcijas. Agnė, kaip ir visus prieš tai savo vyrus, išduos viena pirmųjų.
Vieninteliai nukentėję liks Žemaitaičio rinkėjai. Protesto elektoratas balsuodamas siekia nubausti JUOS. Jus, mane, kitus politikus, elitą, spaudą. Jie nesupranta, kad ne baudžia, o tik mus stiprina. Jums jų grėsmė buvo motyvacija pasirodyti rinkimuose. Man jie suteiks motyvacijos kovoti. Spaudai žemaitaitininkai suteiks klikų, peržiūrų ir pelno, nes bus daug nesąmonių, kurias jie darys.
Ir tik pats protesto elektoratas praras dar keturis savo gyvenimo metus nesuprasdami, kad ne politikų tarpe reikia ieškoti jų problemų šaknų. Nes ne apie politinio klausimus jie balsuoja, širdyje jausmais jie balsuoja prieš jų realybę.
Tegul. Gyvenimas eina toliau.
