Skaitant kai kurių ES ir NATO šalių saugumo tarnybų dokumentus apie Kiniją, sunku patikėti, kokiame banalybių lygyje vis dar mąstoma. Tie žmonės skaito ką nors rimtesnio apie Kiniją? Jų galvose tai – tiesiog didelė, nelabai simpatiška, šiek tiek agresyvi valstybė. Triukšminga, bet iš esmės nuspėjama panda. Grėsmių lyg ir yra, bet „šiaip nieko labai rimto“.
Toks mąstymas kyla iš ribotumo, nes Kinija nežaidžia to paties žaidimo kaip mes. Europa žaidžia šaškėmis. JAV žaidžia šachmatais, tačiau strateguoja daugiausia vienu žingsniu į priekį. Kinija žaidžia Go – ir žaidžia geriau už visus kitus.
Go esmė nėra „laimėti mūšį“. Esmė – strateginės erdvės valdymas: užimti erdvę taip, kad priešininkas net nepastebėtų, kaip jam nebelieka ėjimų, tik pasiduoti. Tai ne mūsų konfliktų logika, o kontrolės procesas.
Rusijos karas prieš Ukrainą? Strategiškai laimi Kinija. Vakarai skaldosi, Rusija jau tapo jos proxy.
JAV konfliktai Artimuosiuose Rytuose? Kinija tyliai įeina kaip „stabilumo tiekėja“, rodydama regionui, kad gali kalbėtis su visais – ir geba susodinti prie stalo net Iraną. Vidutiniu laikotarpiu regiono monarchijos vis labiau suksis į ją.
JAV prekybos karai su sąjungininkais? Rezultatas paprastas – ES lyderiai, Kanada ir kiti partneriai tiesiog skrenda į Pekiną.
Tai klasikinė Go logika: sukurti geopolitinį lauką taip, kad priešininkui nelieka manevro erdvės ir jis pats ateina pas tave. Skirtumas – mąstymo lygyje.
Gal pagaliau jau reiktų prabusti?
