Negi mes visi galime tik tiek?
Debatai apie Gabrieliaus Landsbergio tapimą Komisijos nariu yra ne apie jį patį. Tai apie mūsų viešą erdvę.
Visi joje dalyvaujantys puikiai žino, kad jis geras kandidatas. Kad jis gali tikėtis gero portfelio, kas yra Lietuvos interesas.
Tuo tarpu vieša erdvė pilna piktdžiuga persunktos mažavaikiškumo epidemijos. Mes niekaip neišmetam to išlindusio plūgo iš kišenės, negebėdami žiūrėti toliau savo nosies.
Gabrieliaus klausimas visų pirma yra elementaraus pavydo klausimas. Tviteris (X) yra užsienio politikos galios barometras – Landsbergis tarp užsienio reikalų ministrų jame vienas populiariausių pasaulyje.
Pavydo, nes tame pačiame Politico, reikšmingiausiame ES politikos leidinyje, Gabrielius minimas 200 kartų. Nausėda 154. Didesnė dalis iš tų 154 yra oficialios šalies pozicijos įgarsinimas, ne jo mintys. Nes kokią originalesnę JO mintį esat girdėję? Svarbi detalė, atskleidžianti, kodėl ego šiuo atveju svarbiau už valstybės interesą ir siūloma bet kas, tik ne jis.
Nes tuo pačiu svarbiu klausimu interviu iš Gabrieliaus ima CNN, o Nausėda tuo metu atsakinėja suderintus klausimus LRT (įdedu tos pačios dienos nuotrauką).
Tai ir vidaus politikos konjunktūros klausimas. Todėl mes ir demokratija, kad kiekvienas turim savo vertybes, požiūrius ir interesus. Rinkimų logika, artėjant rinkimams, kai kiekviena tokia antraštė ar postas FB sugeruoja vieną kitą balsą. Tačiau kiekviena partija yra ir Lietuvos partija, ir valstybinė politika turi būti interesas.
Mums trūksta valstybinio požiūrio, politikoje mes turime būti valstybininkai.
Gerbkim savo šalį labiau. Ir vienybė težydi.
