Konkrečios ūkininkų problemos turi būti sprendžiamos ir, tikėtina, bus išspręstos, bet tiek daliai Lietuvos ūkininkų, tiek ir kai kuriems jų kolegoms iš kitų ES šalių būtina įsisąmoninti, kad prioritetai tiek žemės ūkyje, tiek ir kituose sektoriuose ES smarkiai pasikeitė.
Dėl naujo tipo iššūkių jau kelis dešimtmečius vienas didžiausių prioritetų žemės ūkio politikoje bent jau ES lygiu (kuris ir sudaro nacionalinio žemės ūkio sektoriaus reguliavimo pagrindą) teikiamas ne žemės ūkio produkcijos kiekybės skatinimui, o kokybei ir aplinkosaugai.
Pagrindinė problema su ūkininkų protestu yra ne tiek konkrečios jų keliamos problemos, o bendra tendencija, kad Lietuvos ūkininkai, nors ir naudoja modernią šiuolaikinę techniką, nenori suvokti ir prisitaikyti prie jau kelis dešimtmečius vykstančių kokybinių lūžių ir naujų iššūkių.
Žiūrim, ką turim.
Europinės išmokos ūkininkams šiuo metu mokamos ne dėl to, kad ypatingai trūktų maisto, kaip buvo po Antro pasaulinio karo, bet tam, kad būtų ūkininkaujama tvariai ir laikomasi maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartų. Kitaip tariant, nuo tiesiog apsirūpinimo maistu jau kuris laikas judama prie maisto ir aplinkos kokybės.
Tendencija, kad ūkininkų reakcijos į politikos pokyčius būna gerokai pavėluotos, nėra nauja, bet ES bendroji žemės ūkio politika su aplinkosauga siejama jau seniai. Jau kuris laikas diskutuojama, kad BŽŪP turi būti reformuojama dar intensyviau, o tų reformų pagrindas ir toliau neišvengiamai bus siejamas su dirvožemio ir biologinės įvairovės apsauga, prisitaikymu prie klimato kaitos, žemės ūkio modernizavimu ir tvariu ūkininkavimu.
Apskritai ES BŽŪP buvo sukurta kaip atsakas į po Antro pasaulinio karo kilusią maisto krizę, siekiant, kad nustekentai Europai netrūktų maisto, subsidijuojant ūkininkus, siekiant užtikrinti stabilias jų pajamas, reguliuojant kainas ir taikant kitas intervencines priemones, kad būtų kuo labiau skatinama maisto gamyba.
Bet maždaug nuo 20 a. aštuntojo dešimtmečio pradėta kalbėti apie protekcionistinį BŽŪP pobūdį, maisto produkcijos perteklių ir dirbtinai aukštas jos kainas. Intervencinės žemės ūkio politikos pasekmės, kai susidarė produkcijos perteklius, tuo metu ironiškai buvo vadinamos „sviesto kalnais, pieno upėmis ir vyno ežerais“. Kadangi žemės ūkio sektorius yra viena aplinkai nedraugiškiausių ūkio šakų, tuo pat metu buvo pradėta rūpintis ir aplinkosauga. Todėl tendencija tikrai nėra nauja.
Pasikeitus aplinkybėms, iškilo poreikis ir BŽŪP reformoms. Jau kuris laikas tiesioginės išmokos ūkininkams yra ženkliai karpomos, dideliems ūkiams nustatomos išmokų lubos, o BŽŪP reformuojama su intencija subsidijas kreipti nuo tiesioginių išmokų už pasėlius būtent žalinimo linkme, žemės ūkio modernizavimui, maisto kokybės gerinimui, jaunų ūkininkų ir aplinkai draugiško ūkininkavimo skatinimui. Lietuvos ūkininkų mąstysena ir jų pozicija labai dažnai yra kardinaliai priešinga šiems tikslams.
Nuo 2023 metų BŽŪP dar labiau nukreipta į aplinkosaugą, joje numatytas žemės ūkio indėlis į ES aplinkos ir klimato tikslus. 25 proc. kiekvienos valstybės narės tiesioginėms išmokoms skirtų lėšų turi būti skiriamos naujoms aplinkos ir klimato schemos. Europinė teisė numato ir tai, kad ūkininkai, kurie nesilaiko tam tikrų reikalavimų visuomenės sveikatos, gyvūnų ir augalų sveikatos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės srityse, gautų mažiau paramos arba jos iš vis negautų.
Natūralu, kad tokio tipo pokyčiai bet kuriame sektoriuje kels nepasitenkinimą. Bet netgi ženkliai ribojant ūkininkų subsidijas ir griežtinant standartus, BŽŪP vis tiek išlieka viena daugiausiai finansuojamų europinės politikos sričių, suvalganti net 31 proc. viso europinio biudžeto. Be to, Lietuvoje ūkininkai ilgą laiką buvo viena labiausiai privilegijuotų grupių pagal taikomas mokesčių lengvatas.
Bet visuomenės nuotaikos, jos poreikiai, o kartu ir reguliacinė aplinka keičiasi, o procesas neprasidėjo šiandien ar vakar. Pasiruošti priimti naujas tendencijas ir prisitaikyti prie jų keliamų iššūkių ūkininkai turėjo nemažai laiko. Jei reikia, prašant valstybės pagalbos prisitaikyti prie pasikeitusios politikos ir naujų reikalavimų užuot stengiantis paneigti jau seniai pasikeitusį kontekstą, kuris rodo į tai, kad aplinkosauga yra svarbi, o ateityje bus dar svarbesnė.
Labai keista ir tai, kad niekas kol kas nekalba kaip BŽŪP keisis po Ukrainos, kuri yra viena didžiausių žemės ūkio produkcijos augintojų ir eksportuotojų, vadinama pasaulio aruodu, įstojimo į ES. Pagal dabartinę tvarką išmokos mokamos už hektarą, o turint galvoje pačios Ukrainos ir joje kultivuojamos žemės plotą, ir tai, kad vidutinis ūkis ten gerokai didesnis nei ES, BŽŪP reikės radikaliai reformuoti.
„Financial Times“ nutekino dokumentą su skaičiavimais, kad Ukrainai įstojus į ES, valstybėms narėms BŽŪP išmokos būtų sumažintos maždaug 20 proc., o Ukrainos ūkio viceministras ir pagrindinis derybininkas prekybos ir ekonomikos klausimais ES apskritai yra pasakęs, kad Ukrainos narystė ES greičiausiai lems tokios BŽŪP, kokia ji yra dabar, pabaigą. Bus įdomu pažiūrėti, kokių protestų su kiek traktorių sulauksime tada.
Žemės ūkio klausimai šiuo atveju tampa ir geopolitine problema, nes Ukraina tiesiog negalės prisijungti prie ES, kol nebus reformuota BŽŪP. Labai tikėtina, kad po reformos išmokos ūkininkams bus mažesnės, o aplinkosauginių reikalavimų bus dar daugiau. Tai tik dar kartą parodo, kad turėsime tik dar daugiau neapibrėžtumo ir radikalių pokyčių, prie kurių pradėti taikytis reikia jau dabar. Ir tai yra kaina, kurią turime mokėti, kad galėtume įveikti naujo tipo iššūkius ir grėsmes.
