Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Baltarusija, balionai ir artėjantis sandoris apie mus.

Balionai, galintys sutrikdyti strateginį Lietuvos saugumą – Vilniaus oro uostą – yra eilinis pavyzdys, kaip po visomis gražiomis frazėmis ir piarais realiai prastai veikia sistema. Situacija tęsiasi jau ne pirmus metus – tik dabar suintensyvėjo iš Baltarusijos pusės, o Lietuvos reakcija pasikeitė. Anksčiau dėl šių balionų oro uosto neuždarinėjo.

Kad suprastume mastelį – iki 25 procentų Lietuvoje surūkomų cigarečių yra iš Baltarusijos. Dabar įsivaizduokite, kiek žmonių turi dalyvauti, kad visa tai būtų parduota. Balionai prasidėjo, kai Lietuva pagaliau sugebėjo įdiegti rentgeno aparatą pasienyje – dešimtmečiais “ vis nesigaudavo” nusipirkti elementaraus rentgeno, paskui nepavykdavo jo paleisti…

Tai klausimai mums. Bet artėja didesnis klausimas. JAV ir Baltarusijos pusės, kiekviena dėl savo interesų, siekia sandorio, o mes jame galime likti tik objektas.

Trumpas serga Nobelio taikos premijos maniakiškumu – parduos bet ką, kad galėtų įsidėti tvitą: „pasiekiau dar vieną taiką“. Pagal tvitus – jau kokį dešimtą, nors realiai turime tik Izraelio ir Palestinos susitarimą. Ši tuščia svajonė persipina su Vakaruose populiariu mitu, kad įmanoma patraukti Baltarusiją į Vakarų erdvę. Tai visada buvo katės ir pelės žaidimas, kuriame katės vaidmuo teko Lukašenkai. Šiuos santykius visada kontroliavo Lukašenka, Maskva turėjo veto teisę. Jis tik turėjo laisvę susirinkti naivių europiečių paramos pinigus – buvo vienas didžiausių ES „grantajedų“. Pridėkime dar JAV interesą dėl trąšų – jų tranzitas per Lietuvą atpigintų pasaulines trąšų, ypač kalio, kainas.

Didelio susitarimo su JAV reikia ir Lukašenkai. Jam reikia valiutos ir saugumo jausmo. Jis jau priverstas atlikti sveikatos operacijas Dubajuje, kur turi emyrų garbės žodį dėl saugumo – nepasitiki net Baltarusijos gydytojais. Jaučia, kad Putinas nekartos Ukrainos klaidų ir tikrai yra pasiruošęs turėti kitą personažą sekančiu prezidentu.

Todėl balionai yra tik nedidelis klausimas apie Baltarusiją, kurį turime sau užduoti. Ar Baltarusijos atveju mes gebame tik vežti jų trąšas ir rūkyti jų kontrabandines cigaretes, ar visgi sugebame turėti savo interesus ir juos artikuliuoti?

Mūsų įrankiai realiai buvo du. Universitetas, kuriame auga būsimas Baltarusijos elitas, ir opozicija. Augantis elitas, bent kol kas, netampa įrankiu įtakai. Klausimas dėl opozicijos – kiek ji realiai turi palaikymo Baltarusijoje. Atsižvelgiant, kad visi likę nupjautom galvom pakasti Baltarusijos miškuose ar kalėjime – net ir Tichanovskaja tampa faktoriumi. Tačiau ir ji, artėjant susitarimui, yra varoma į Lenkiją. Lenkai mielai priims, nes ja, kaip priemone, gebės pasinaudoti. Mes gi dar labiau mažiname savo tarptautinį subjektiškumą. Kad artėjančiame sandoryje dėl Baltarusijos dar pigiau parduotume savo interesus.

Įdomus dar vienas aspektas. Trąšų tranzito klausimas Lietuvoje užtvirtintas teismo. Todėl jeigu įtakos grupės Lietuvoje ar Trumpo administracija pradės spausti vėl paleisti trąšų tranzitą, mūsų šalies institucijoms reikės keisti įstatymais ir teismų sprendimais įtvirtintas nuostatas, kad Baltarusija yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Noriu pamatyti, kas Lietuvoje tai lobins.

Svetainės turinys apsaugotas