Korupcija turi daug veidų. Lietuvos atveju, viena didžiausių korupcijos formų tapo pilkojoje zonoje gyvenantis neregistruotas lobistas, kuris prisistato esąs socialinis partneris ir savo finansinius interesus dangsto viešuoju interesu. Lietuvos atveju, jis dar yra ir nepriklausomas ekspertas, šmėžuojantis žiniasklaidoje.
Visą šią korupcijos schemą puikiausiai atskleidžia dabar vykstantys debatai dėl ekonomikos transformacijos plano „Naujos kartos Lietuva“.
Visada buvau mokomas, jog tik Dievas egzistuoja trijuose asmenyse. Kol neatėjau į politiką. Dalyvaudamas joje su tokiu reiškiniu dabar susiduriu kone kasdien.
Ryte žmogus varsto Seimo komitetų duris, kad savo sektoriui „pralobintų“ dešimtis ar šimtus milijonų. Registruotas lobizmas — ypač svarbi veikla visuomenei. Jis užtikrina galimybę sprendimų priėmėjams parlamente ir Vyriausybėje gauti įvairiapusę informaciją, o tai leidžia priimti sprendimus, kurie yra geriausi visuomenei. Tačiau šiuo atveju to, kad užsiima lobizmu, nenori pripažinti net pats neregistruotas lobistas. Jam nė mintis nekyla apie kažkokias registracijas.
Keistenybės ima dėtis per pietus, kai tas pats žmogus, veikdamas to paties verslo labui darbo grupėje Seime ar Vyriausybėje, jau prisistato socialiniu partneriu. Suprask, teikia sprendimų priėmėjams galimybę išgirsti atitinkamo sektoriaus interesus ir, subalansuojant juos su kitų socialinių partnerių interesais, rasti geriausius viešojo intereso sprendimus.
Tačiau tokio neva socialinio partnerio veikloje nėra nieko socialinio – tai tik banalūs konkretaus verslo konkretūs interesai. Paprastai galima nesunkiai išvardyti net pavardes tų, kurie laimės iš vieno ar kito sprendimo.
O keisčiausia būna vakare, kai tą patį žmogų pamatai vakarinėje žinių laidoje – kur buvęs kur nebuvęs jis jau postringauja kaip nepriklausomas ekonomikos ekspertas, kurio kritika Vyriausybei proporcinga išsimuštų lėšų kiekiui.
Tai korupcija su reketo elementais, o ne viešojo intereso gynimas.
Visą šį modelį puikiai iliustruoja debatai, vykstantys dėl ekonomikos transformacijos plano „Naujos kartos Lietuva“. Praeitos Vyriausybės patvirtintame „DNR plane“ išsimušę savo verslams dešimtis milijonų betonui, statyboms ir apyvartai, jie staiga gauna planą, grįstą viešuoju interesu ir investicijomis į viešąjį sektorių.
Europos Komisija jau daug metų baksnoja mums į tai, kas ir taip akivaizdu, – mūsų viešojo sektoriaus Titanikas plaukia ledkalnio link.
Švietimas, sveikatos apsauga ar valstybės tarnyba yra paverstos išlaikytine podukra. Leisdami vaikus į mokyklas, turėdami reikalų su sveikatos apsauga ar valstybės tarnyba matome atsilikimą – ir visai ne dėl šio sektoriaus darbuotojų kaltės. Visi jie laikosi iš seno įdirbio – jeigu dabar situacija yra bloga, tai artimiausioje ateityje padėtis šiuose sektoriuose taps katastrofiška.
Šiems iššūkiams ir planuojama nukreipti „Naujos kartos Lietuvos“ plano lėšas.
Liūdna, kad šalys narės, duodančios pinigus, yra priverstos prisidengti Europos Komisijos biurokratais ir baksnoti mums pirštu, kad pamatytume iššūkius, su kuriais seniai turėjome susitvarkyti patys.
Ne mažiau liūdna ir tai, kad daugelį metų matydamos, kaip europinės lėšos nusėda esančių „arčiau vamzdžio“ kišenėse, duodančios šalys narės yra nusiteikusios, Europos Komisijos biurokratų akimis, akylai stebėti, kaip konkrečiai skirtos lėšos yra leidžiamos. Kad jos vėl nebūtų pravalgytos neregistruotų lobistų, apsimetančių socialiniais partneriais.
Labai tikiuosi, kad visuomenei užteks valios atsispirti spaudimui ir suprasti, kad už gražaus reportažo ar pagyrų per televiziją paprastai slypi ne susirūpinimas visuomenės interesu, o konkretaus verslininko noras pasipildyti sąskaitą. Praeitos kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo komiteto tyrimas tam buvo puikus pavyzdys.
