Taivaniečių ekonominė atstovybė Lietuvoje atveria duris. Jau greit ir Taivane pradės veikti Lietuvos atstovybė. Glaudesni ryšiai su Taivanu apima visą virtinę ekonominių, nacionalinio saugumo bei moralinių aspektų. Šios atstovybės – Lietuvos nacionalinis interesas. Privalome suprasti visus proceso momentus ir pažvelgti iš gerokai platesnės, nei įprasta Lietuvoje, perspektyvos.
Pasaulis išgyvena nuo Antrojo pasaulinio karo veikusios tarptautinių santykių tvarkos pabaigą. Mirštanti Breton Vudso sistema, savo vardą gavusi nuo miestelio, kur 1944 metais buvo suformuluoti jos pagrindiniai principai, rėmėsi JAV ekonomine ir karine galia bei ten įsteigtų tarptautinių institucijų intelektualiniu bei finansiniu potencialu. Vakarų pasaulio valstybėms tai leido gyventi beveik šiltnamio sąlygomis, kurios dabar palaipsniui ir vis sparčiau išsemia visą ankstesnį potencialą.
Naujosios besiformuojančios tvarkos skiriamoji žymė – valstybių pasirenkami antagonistiniai — demokratinis ar, priešingai, autoritarinis – valdymo modeliai. Liberalioms demokratijoms patiriant stiprėjantį spaudimą, Lietuvai, nori ji to ar ne, teks pasirinkti barikadų pusę.
Lietuva, norinti išlikti suverenia užsienio politikos žaidėja, privalo palaikyti demokratijas, nes autoritarinių režimų valdomame pasaulyje mes tiesiog neišliksime.
Kitas dabar Lietuvos užsienio politiką veikiantis veiksnys yra atsineštas iš sausio 13–osios barikadų. Atkurtos nepriklausomybės karta, kuri palaipsniui perima šalies valdymą tiek Seime, tiek Vyriausybėje, augdama Lietuvą matė kaip didžiųjų geopolitinių žaidimų auką.
„Tyliau ten su savo nepriklausomybėmis, netrukdykit Gorbačiovui“, – tuo metu skelbė realpolik apologetai Vakaruose. Tokių „patarimų“ pagimdytas neteisybės jausmas išliko šios kartos širdyse ir dabar, jau gavę valdžią, jie savo veiksmais demonstruoja, jog tarptautiniuose santykiuose įmanomas kitoks veikimas.
Vis dėlto, parama Taivanui remiasi ne naiviu idealizmu. Priešingai, nei bandoma aiškinti, vertybinė paremta realpolitik principais ir menkai siejasi su „idealistine“ tarptautinių santykių mokykla.
Pirma. Parama Taivano demokratijai reiškia paramą Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Kai liberali demokratija patiria augantį totalitarinių režimų spaudimą, bet kokios demokratijos „kritimas“ automatiškai reiškia didėjantį spaudimą demokratijai kitose valstybėse, o demokratijos pergalė vienoje valstybėje menkina totalitarizmo potencialą. Šis domino principas yra 21 amžiaus tarptautinių santykių skiriamoji žymė.
Ir tai reiškia, jog tai, kas vyksta už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, vaidina svarbų vaidmenį ir mūsų saugumui. Puikus tokios naujos tarptautinių santykių realybės pavyzdys yra neseni įvykiai Afganistane.
Kita vertus, parama Taivanui turi ir pragmatinį ekonominį aspektą.
Praėjusio amžiaus pabaigoje dėl laisvėjančios ekonominės Kinijos politikos, švelnesnių tuometinės Taivano valdančiosios partijos nuostatų komunistinės Kinijos atžvilgiu bei pigesnės darbo jėgos žemyne, milžiniškas Taivano ekonominis potencialas pasuko į Kinijos Liaudies Respubliką.
Vis dėlto, prieš keletą metų į valdžią Taivane sugrįžus politikams, nuosekliai pasisakantiems prieš glaudesnius ryšius su komunistine kaimyne bei stiprėjant autoritarinėms tendencijoms Kinijoje, situacija pasikeitė. Procesus dar labiau paspartino ir aštrėjantys ekonominiai prieštaravimai tarp JAV ir Kinijos.
Pastaruoju metu kelių šimtų milijardų Taivano investicijos Kinijoje palaipsniui traukiasi, ieškodamos naujų investavimo rinkų ir erdvių. Pabrėžtina ir tai, jog procesas nėra vienpusis: vis daugiau valstybių prisijungia prie tų, kurios aktyviai bando didinti savo ekonomikų patrauklumą Taivanui. Šiuo metu Taivanas pagal prekybos apimtis yra penkioliktoje vietoje tarp Europos Sąjungos prekybos partnerių. Jo ekonominės atstovybės veikia keturiolikoje valstybių narių, vis dažniau konkuruojančių ir dėl gamybinių Taivano pajėgumų perkėlimo į jų rinkas.
Dėka dabartinės valdančiosios daugumos politikos pastaruoju metu į šį Taivano investicijų pritraukimo lauką vis labiau įsijungia ir Lietuva, kol kas galėjusi pasigirti tik rimtesniais šalies ir Taivano mokslininkų tarpusavio ryšiais.
Remdamiesi faktais neparemtais tvirtinimais, jog gerėjantys santykiai su Taivanu esą sumenkins Lietuvos ekonominius ryšius su Kinija, kai kurie politikai bando kaišioti pagalius į jau pradėjusius riedėti ratus.
Kiekvienas, kas nors kiek rimčiau stebi Lietuvos Kinijos ekonominius santykius, puikiai žino, jog jie, taip niekada rimčiau ir neprasidėję, galutinai įstrigo, kai komunistinei valstybei nepavyko įsitvirtinti Klaipėdos uoste.
Atsižvelgdami į platesnį Kinijos investicijų pasaulio rinkose kontekstą, galime pamatuotai teigti, jog tai, kad Kinijai nepavyko įsitvirtinti Lietuvoje, yra mūsų valstybės sėkmė. Praktiškai visos Kinijos vilionėms pasidavusios šalys įklimpo į finansinę priklausomybę nuo Pekino, tuo pat metu negavusios jokios rimtesnės naudos iš investicijų, nukreiptų į strateginius tų valstybių ūkio sektorius.
Nors, kaip jau minėjau, glaudūs ir gilėjantys ryšiai su Taivanu yra visų pirma Lietuvos pragmatinis interesas, nevalia pamesti ir moralinės klausimo dimensijos. Jau dabar Europoje yra valstybė, kuri nuosekliai pripažįsta Taivano nepriklausomybę. Ta valstybė — Vatikanas. Šis moralinis momentas turėtų būti itin svarbus politikams, kurie nuolat skelbiasi esantys krikščionybės saugotojai ir jos šaukliai, bet tuo pat metu užsimerkia net prieš Kinijoje vykdomas krikščionių žudynes.
Benjaminas Franklinas yra pasakęs, kad tie, kurie atsisako principų ir laisvės mainais į laikiną saugumą, nenusipelno nei laisvės, nei saugumo.
Džiugu, jog Lietuva eina teisingu keliu.
