Taigi, kaip ir žadėjau – pakalbam apie fašizmą ir Nacionalinį Susivienijimą.
Mums šiuokart svarbi istorija prasideda 2017 metais, kai internete ir viešose erdvėse vis garsiau pradeda reikštis fašistinė organizacija “Skydas”. Vilniuje ir kitur buvo galima pamatyti „Skydas“ lipdukus, raginančius pažadinti savyje fašistą ir mušti liberalizmą. Dėmesį į save traukė vilkėdami juodus kostiumus, slėpdami veidus po kraupiomis kaukėmis per Kovo 11-osios eitynes, žygiuodami kartu su tautininkais (atspėkit kuriais), išsiskirdami pseudonacistine simbolika ir antisemitiškais plakatais. Viskas kaip ir pridera fašizmo gerbėjams.
Veikla buvo irgi kaip pridera save gerbiantiems fašizmo gerbėjams. Vienas pagrindinių rėmėjų – Jungtinėje Karalystėje uždraustos nacistų grupuotės vadeiva Benjaminas Raymondas, kuris palaikyti kolegų buvo atskridęs į Vilnių. Lipdukus, plakatus bei vėliavas Lietuvos fašistukams gamino Serbijos kraštutinių dešiniųjų organizacijos – tai ne atsitiktinumas, nes ne paslaptis, kad fašizmo gerbėjus Europoje kuruoja Putino oligarchas Malofejevas. Iš esmės Putino pinigai ir finansuoja fašizmą Europoje – nuo veikimo, terorizmo iki konferencijų.
Tuo pačiu atsiranda ir “Skydo” jaunimo grupė, intelektualiai ir jaunatviškai parduodanti fašizmą jaunimui – “Kryptis”. Jos įkūrėjas Nacionalinio Susivienijimo sąraše Kauno mieste išreitinguojamas 10 numeriu.
Matydamas, iš kur dygsta “Skydo” kojos, po kurio laiko juos išvaiko VSD – tai geriausias įrodymas, kad Valstybė suprato jų keliamą grėsmę.
Tačiau išvaikius organizaciją, fašistinio kulto gerbėjai niekur nedingo. Jie save atrado su tais, su kuriais dar neseniai kartu žygiavo gatvėmis – pradeda šlietis prie ProPatria, Radžvilo komiteto EP rinkimuose ir galų gale įsitaiso Nacionaliniame Susivienijime.
Jeigu paklaustumėte Radžvilo ar Sinicos, jie jums atsakytų „gal vienas kitas ir atėjo, tačiau mes neatsakingi už žmones, kurie ateina pas mus į partiją“. Netiesa. Sinica puikiai žino kas tai per aktyvas, kokios jų pažiūros ir apie ką jie, nes jie – partijos šerdis. Ir jie jam su Radžvilu priimtini.
Geriausias to įrodymas – tiek susirašinėjimai partijos grupėse (turiu kaip įrodymą, jeigu reikėtų pagrįsti teisme), tiek to paties Sinicos dalyvavimas, tarkime, uždaroje fašistų FB grupėje „pievele 2 ir azkabano kalinys“. Jeigu žmogus sėdėtų pedofilų Chat’e – teisėtvarkos jis būtų vertinamas kaip pedofilas. Jeigu žmogus sėdi fašistų Chat’e – jis kas?
Todėl Radžvilas ir Sinica tėra Nacionalinio Susivienijimo rinkodara, kuria bandoma pridengti šiuolaikinio fašizmo pasekėjus, viską supakuojant į intelektualaus nacionalizmo popierių. Todėl mums reikia pakalbėti, kas gi tas šiuolaikinis fašizmas.
Fašizmas nėra mirusi teorinė ideologija – tai vis daugiau palaikymo sulaukianti postmoderni ideologija, kurios ryškiausias atstovas šiandien – putinizmas. Šiuolaikinis fašizmas gali skirtis kiekvienoje šalyje priklausomai nuo kultūrinių, socialinių ar geopolitinių aplinkybių, tačiau tam tikri simboliai, žinutės kalbose ir veiksmai yra apie tą patį. Todėl Putinas sulaukia tokio palaikymo kraštutinėje dešinėje – jis jiems pavyzdys, kaip užvaldoma valstybė.
Geriausiai šiuos giluminius simbolius atskleidžia jau šiuolaikine klasika tapusi Umberto Eco esė „Amžinasis fašizmas“. Visi 14 fašizmo punktų, kuriais apibrėžiamas šiuolaikinis fašizmas puikiai tinka tiek Putinui, tiek Nacionaliniam Susivienijimui, tiek visai eilei kitų po tokiomis vėliavomis žygiuojančiųjų.
Tradicijos kultas ir modernybės atmetimas, nesutikimo kaip išdavystės argumentas, kitoniškumo baimė, mačizmas, priešo (mūsų atveju ES) regėjimas ir kaip itin stipraus, ir tuo pačiu kaip labai silpno, gyvenimo kaip kovos, individo teisių aukojimas dėl visuomenės, apeliavimas į vidutinę klasę ir tariamą jos pažeminimą, siekiant užtikrinti jos saugumą ir klestėjimą ir kiti punktai, – Nacionalinio Susiviejimo keliami naratyvai visada sukasi apie šiuos punktus, kuriuos Radžvilas apibrėžia „neįvykusios valstybės“ naratyvu.
Amžinasis fašizmas sako, kad vienintelis jų privilegijų garantas yra gimimo tam tikroje šalyje faktas, nes tai vienintelė tikra ir tvirta jų tapatybė. Be to, vienintelis dalykas, kuriuo galima suburti naciją – priešai. Todėl fašistinės psichologijos pagrindas yra rėmimasis sąmokslo, geriausia – tarptautinio, idėja. Organizacijos nariai turi jaustis apsupti. Konkrečiu atveju — Europos Sąjungos direktyvų ir žydų sąmokslų.
„Kelkis, lietuvi!“
Tinkamas totalitarinio mąstymo simbolis galėtų būti ir nuolatinė Sinicos kritika Popiežiui – jam nepriimtinos ne jo pažiūros dėl, tarkime, karo Ukrainoje, o tai, kad popiežius nuolat primena, kad Dievas žmonėms dovanojo laisvą valią. Kai krikščionybė akcentuoja laisvą valią, totalitarinis mąstymas, priešingai, religiją paverčia priespaudos instrumentu, kur katalikas privalo galvoti taip, kaip to nori vadas. Religija čia – ne praktikos ir meditacijos fenomenas, ne kelias Dievo link, o tik laisvės eliminavimo priemonė — arba tu galvosi, kaip vadas, arba lipsi ant laužo.
Kritikuodamas popiežių fašistas jaučiasi moralės sergėtoju, tuo, kuris turi teisę teisti – jis šiuolaikinis fariziejus, kuris jo paties suformuluotą taisyklę iškelia ir aukščiau Dievo, ir jo kūrinio —žmogaus. Totalitarinis mąstymas kuria savo religiją, kuriai nebegalios Jėzaus žodžiai, kad „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“.
Svarbu pabrėžti, kad fašizmas, pralaimėjęs II Pasaulinį karą, atsidūrė anapus moralės ir teisės ribų. Todėl Nacionalinis Susivienijimas taip jautriai reaguoja į mano pasakymą, kad jie fašizmo pasekėjai. Jie dengiasi nacionalistų ar patriotų vėliava – bet kuo, kas tik neturėtų fašistinio atspalvio.
Tačiau skirtingas nuo kitų, iš tiesų konservatyvių jėgų, yra jų fašistinis požiūris į istoriją. Konservatoriui istorija teikia pamokas ateičiai — jis mąsto, kas veikia ir kas neveikia. Fašistui istorija – nuolatinė kova dėl išlikimo ir kovos su visais laukas, kuriame reikalinga mobilizacija kovai su supančiais priešais. Tokią mobilizaciją gali suteikti tik Vadas. Nors kalbos – valdžios neturėjimas eliminuoja atvirą veikimą – yra apie tą patį.
Pabaigai. Tai nėra politologinė diskusija – tai diskusija apie mūsų ateitį. Ne vienus metus kalbu, kad Europos ir Lietuvos laukia sunkūs laikai, nes į mūsų gyvenimus grįžta istorija, su ja ir geopolitika. Mes neturime prabangos prarasti savo stiprybę – Europos Sąjungos, NATO sąjungininkų. Didžiausia grėsmė laisvam pasauliui ateina būtent iš galvą visur keliančios kraštutinės dešinės, nes kairė tiesiog mirė. Ir mūsų žygiavimas kraštutinės dešinės link yra pjovimas mūsų laisvės šakos, ant kurios mes sėdime ir kuri teikia mums tiek vaisių. Ar ateitų į pagalbą mums Nacionalinio Susivienijimo partneriai Europoje Alternative für Deutschland ar Radžvilui apdovanojimus teikiantis Orbanas?
