Jau galime konstatuoti – Trumpo užsienio politika patyrė visišką krachą. Apie Rusiją net nekalbu. Kinija, Grenlandija, Kanada, ES, Indija, Saudo Arabija. Lenkija, kuriai prisiekinėjama bet kokia parama, išduodama per penkias minutes, kai ten pasirodo Rusijos dronai. Izraelis bombarduoja vieną pagrindinių sąjungininkų – Katarą. Trumpo politika pralaimi visur.
Dabar JAV ruošiama nauja gynybos strategija, kurioje bręsta rimti pokyčiai. Pentagonas prioritetą planuoja teikti vadinamajam „Homeland Security“ ir Vakarų pusrutuliui (Amerikoms), o ne Kinijos ar juo labiau Rusijos sulaikymui. Tai reiškia JAV karinės galios mažėjimą pasaulyje ir persiorientavimą nuo kariniu atgrasymu grindžiamos Kinijos sulaikymo strategijos link ekonominės „diplomatijos“ – tokių kaip tarifų karai. JAV atsitraukia visoje fronto linijoje, lieka tik kova su Venesuelos valtelėmis.
Su Trumpu viskas jau aišku. Ir tai ne tik apie jį. Tai apie visą kraštutinę dešinę. Jie puikiai jaučia, kur centristinės jėgos daro nesąmones, ir tuo pasinaudoja. Jie yra kritikos draugijos nariai, nieko daugiau – gavę valdžią, jie nebeturi receptų.
Ne kartą sakiau – mes neišgyvensime kraštutinės dešinės darbotvarkėje. JAV gali sau leisti kvailioti su „kiekviena šalis sau“ idėja – mes ne. Tokios šalys kaip Lietuva išgyvena tik „leftistinių“ jėgų pasaulyje.
Europa traukiasi ir dėl to jaučiasi pralaiminti. Todėl šiuolaikinis Europos nacionalizmas yra nusivylusių, pažemintų ir išsekusių tautų nacionalizmas. Tai labai skiriasi nuo senojo Europos nacionalizmo, kuris buvo ekspansinis ir karštakošiškas. Mėgstame kritikuoti AfD Vokietijoje, Vengriją, Slovakiją. Bet ar patys tyliai nesame pakeliui į tą patį?
Tylioji Lietuvos dauguma dar neapsisprendusi – stebi. Tačiau vieša erdvė jau stipriai pasisukusi į dešinę. Ką mes laimėsim? Pikčiausia, kad Trumpus, AfD ar mūsų kraštutinę dešinę į valdžią veda būtent centristinių jėgų kvailystės.
Puiki iliustracija – Javtoko situacija. Kraštutinės dešinės šmikiai ja tiesiog mėgaujasi. Nors tai net ne valstybės institucijų klausimas – tai tik krepšinio federacijos prezidento rinkimų tąsa, nes Balčiūnas nesijaučia turintis legitimumą savo pareigose. Todėl dabar bando pasinaudoti elementaria Javtoko klaida, už kurią jis atsiprašė ir prisiėmė atsakomybę. Šioje situacijoje laimi tik viena – kraštutinė dešinė, radusi absurdišką pretekstą kalbėti apie „cancel culture“.
Bet kam jau kam, tik ne jiems apie tai kalbėti. Nes jų politika remiasi vien tik „cancel culture“ – vienas planuoja „laikui atėjus iššaudyti“ nepatinkančius, kitas savo politiką stato ant „cancelinimo“ apskritai – nuo Konstitucinio Teismo iki Baltarusijos opozicijos. Jų visa politika yra vienas didelis noras uždėti visuomenei totalinį cancel.
Tačiau yra tokie kaip aš, ir nemažai kitų. Mes matome, kad viena pusė nebegali, todėl nuolat daro nesąmones, o kita pusė nori, bet negali. Ir taip mes tampame įkaitais – supranti kraštutinės dešinės toksiškumą, jų realios politikos nebuvimą ir kur tai ves šalį, bet tuo pat metu matai valstybės bei centristinių jėgų lyderius, kurie taip pat pjauna grybą ir stumia tyląją daugumą į radikalų glėbį.
Mums reikia kito kelio. Daugiau drąsos. Daugiau proto bei empatijos. Ir nepasiduoti abiejų pusių kahortoms. Nes blogai baigsim.
